susiliejant

tu stabteli atokaitoj
ir kad tvilko kad tvilko -
regis
vien „čiaukšt“ ištaręs
šį kalną nuverstum
o nuverstą
pas mahometą nugintum
regis
kiekvienam čirškiančiam
po priedainį įmestum
kiekvienam praeiviui
po afriką įkvėptum

nė mirktelt nespėji -
šiukšlės
vėjo pakviestos valsui
ciklonu žiedadulkių pavirsta

ir bėgt jau vėlu:
galūnės leidžia ūglius
stuomuo - tik rievių kolekcija

paskutinįkart kresteli galvą -
žievėj
užanka daina

nuo šiol tik
ošt ir kvepėt, tik ošt ir

proto likutis
dar spėja suvokt
kaip viršugalviu groja
miklūs snapai
ir gimsta
lizdo užuomazgos

ošt
dabar tik ošt ir