Būties peizažai dirgina vaizduotę.
Jau netikėti ja nemoku.
Ten, begalybėje,
Nerasdamas sugrįžt namų,
Ne kartą pagalvodavau –
Ar reikia jaudintis dėl jų?
Tegu dejuoja atmintis!
O iš tiesų - nebūna taip,
Kad be namų,
Jei net kelionė - be lazdos.
Tik gal įtikinti save reikėtų,
Kad jeigu sieloje turi poetų -
Visi jie irgi su tavim.
Paglosto laiką ne lyg vaiko galvą
Ir Žemė atsidususi, likimais kalba.
Manasis irgi, akmenyj įspraustas,
Matau iš begalybės,
Kaip kartu su kryžiumi
Prie kapo prausias...
Toks gilus. Man patiko tas "Su kryžiumi prie kapo prausias", taip pat gražiai pavartotas "ne lyg" palyginimui išreikšti. Toks gražus, įdomus, malonus skaityti ir nevarginantis darbelis. Tačiau gal kiek trūksta tvarkos rime. Vis dėlto, man tavo kūryba patinka, rašyk toliau. 9/10 ;]
"Manasis irgi, akmenyj įspraustas, Matau iš begalybės, Kaip kartu su kryžiumi Prie kapo prausias..."
Mostas įspraustas akmenyje. Nuostabu. Ir visai gerai, kad prie kapo duobės prausiasi. Čia jau diva interpretacijai. jaunieji gal supras kitaip, bet man... Taip pat norėtūsi prie kapo nusipraust. O numazgoti tikrai yra ką. Ir netikiu, kad kam nors nebūtų pravartu tai padaryti.
nesupratau- brandžiosios tamstos mintelės- "kaip kartu su kryžiumi/prie kapo prausias" tai ne tik mažų nelogiškas, bet ir ganėtinai ego visagališkumo nuoroda. na žinoma tai galima suprasti ir kaip perkeltine prasme, bet man šis sakinukas išties keistokas ir nenormalus
Vėl nemandagiai elgiuos, komentuodamas ne kurinį, o komentarą po juo.
Zyple: taip ir turi būti. Negi nekvaila būtų bijot mirties, bijot to, kad neišvengiama? Bijot reikia į patalą atsigult anksti, naštą užkraut namiškiams, bet tos paslaptingosios, kuri visvien ankščiau ar vėliau ateis ir pabučiuos, bijot nereikia.
Žinoma, būtų paprasčiau, kad visi žinotume - kada. Ir tai, turbūt ne bijotume, o nedrasiai lauktume tos dienos, kaip motina gimstančio vaiko. Su nerimu ir begaliniu smalsumu.