Kažkaip keistai atrodau sau.
Sakyčiau - Aš,
Bet vis dėlto
Klykiu it gervė, skrisdama į tolius,
Ir tik todėl,
Kad sužinočiau – kas.
Matyt, dar vis nesibaigia kūrybos laikas,
Kai Dievo užmačiose užbaigtas esu.
O gal jis ne mane,
Gal šitaip Žmogų piešia?
Gal aš tik metmenys, eskizas TO,
Kuris dar bus?