Pompėja

skaičiuodavau viską
iki pirštų galiukų:
užuolaidų raštus,
smunkančią tavo kepurę,
mamos spaudžiamas votis –
cypdavau, bet tikėjau,
kad tai maži ugnikalniukai,
galintys užlieti
pačią didžiausią
Pompėją

ir praeidavo

ugnikalniukai užliedavo
barzdotą skruosto duobutę –
taip mėgdavau ją išragauti
aštriu liežuvio kampu,
bet įpjaudavau

po to į akis priaugdavo
meilės vijoklių –
stebėdavom patys,
bet buvom nematomi
 
viską skaičiuodavau
iki pirštų galiukų –
pirštų galiukai nudilo
ir supratau, - išėjai,
nes be jų būtume
nesusikalbėję

 
tą rytą Pompėja išskrido
ir ugnikalniai grįžo į votis