Plyšys

324-as, 325-as... 326-as! Ne, aš ne koks ponas, kad važinėčiau liftais, atkakliai lipu laiptais. Galų gale – mano aukštas. Išgraibau kišenėje raktą ir atsirakinu duris. Griūnu vidun ir užtrenkiu su griaustinio trenksmu. Be reikalo. Perspėjo mane dar vakar durys – šią savaitę jas bus apėmęs kūrybinis įkvėpimas. O tai reiškia...

– Netrankykite durų, pone Aštuntasis GR–Aštuoni šimtai Devyniasdešimt Septintasis! – sucypia plonas ir įkyriai šleikštus balselis. Nieko daugiau ir nesitikiu. Kai mano taip kruopščiai išsirinktame erdvėlaivio bokšto 326-ajame aukšte stačiau duris, niekas neperspėjo, kad raidė B jų pase reiškia bambėjimo ligą, štai kodėl gavau su nuolaida. Tiek jau to, ne ką mažesnė bėda, kad per tą skubėjimą maišą palikau už durų. Pabandau dar kartelį raktą įkišti, bet kur tau – skylutę suraukusios durys atkakliai nesiduoda pražiodinamos. Sumetu, kad reikėtų paglostyti rankeną, paprastai atlyždavo po kelių kartų. Po kelių kartų neatlyžta, tačiau po keliolikos visgi atsidaro pačios, kerštingai užpiepdamos „pone Aštuntasis, Jūsų rankos šiandien daro stebuklus“. Griebiu maišą ir šį kartą tylutėliai užveriu. Ką gali žinoti, kada vėl prireiks išeiti iš namų.

Štai jie – žiūronai. Maišą nusviedžiu į spintą, ji pati ten tvarkosi, kur jos nuomone ką reikia dėti, aš nė nebandau priešgyniauti. Žiūronai nėra patys protingiausi, bet toli mato. Man jų būtinai prireiks. Bet pirma reikia susirasti langą. Būdavo kažkada, dar pamenu, geri ir ramūs laikai, kai langas dienų dienas gulėdavo ant palangės ir tyliai trūnydavo. Tačiau palangei sukako 107-eri ir ji nusprendė atsikratyto to netikšos, griežtai pareiškusi, kad nuliptų jai nuo sprando. Nuo to laiko langas vis geria langų valymo skystį, girgžda vyriais apie savo stiklinius jausmus ir sliūkina iš kampo į kampą. Didžiajame kambaryje apžiūriu visus keturiolika kampų, vis dar neatgaudamas kvapo. Be reikalo nevažiavau liftu, – keikiu save, – uždusau kaip pirmasis galvakojis Marse. Bet neturėjau valios prisiversti atsakinėti į mažojo liftuko begalinius klausimus: „O kai aš užaugsiu, ar irgi galėsiu spaudyti tavo mygtukus? O kai vėl vešime krovinių sandėliuką, ar ir aš galėsiu tempti jį už laidelio? O įspirti? “.

Pagaliau randu langą ramiai susisukusį prie kėdės kojos. Taigi... gerai kad bent kėdės apmušalų nenugulėjo. Bet tiek to, apie palanginės krizės ištiktų langų blogus įpročius įkyrėsiu jam vėliau, dabar langas man žūtbūt reikalingas ant sienos.

Dar vakar buvau susitaręs su geltonąja siena, ji neprieštaravo, leisti langui ant jos valandėlę pakyboti. Kol kabinu, siena visą laiką leipsta juokais, mat kutenu aš ją. Ir šiaip, mano odos spalva jai primena „natūraliai parūdijusį cementinį atspalvį“. Būtų ir man juokinga, tačiau žinau, kad taip meilinasi tik todėl, kad labai nori to margo paveikslėlio, kurį nužiūrėjo kabant ant miegamojo sienos. Miegamojo sienos tai neliūdinsiu – mintyse galvoju – noriu ramiai miegoti, ir kad niekas man tinko ant galvos nebarstytų. Todėl apsimetu nesuprantąs, ko geltonoji iš manęs nori, ir prašiepęs dantis linksiu galva, kol ji beria madingas pagyras iš sienų chemijos žurnalų.

Nuo skubėjimo rankos dreba, bet su apvalainu langu ir padlaižiaujančia siena per kelias minutes pavyksta susidoroti. Galiausiai, pasukinėjęs romių ir drėgnų akių žiūronus, galiu pažvelgti pro langą. Spėju laiku. Dar buvo likę keliolika sekundžių, kai erdvėlaivis, kelių šimtų kilometrų aukštyje lėtai sukdamas amžinąjį ratą aplink planetą, praskries virš vienintelio plyšio tarp kosminių šiukšlių, apsiautusių kadaise gyventą žydrąjį gaublį. Tyrimai ir atradimai, užkariavimai ir pralaimėjimai aukštutinę planetos erdvę užklojo nepermatoma nuolaužų koše ir tik vienoje vietoje žiojėjo Siurblinis Keturiasdešimt antrasis Krovinių sandėlio plyšys, pavadintas jo kūrėjo vardu. Keli garsiakalbiai pasakojo, kad erdvėlaivio krovinių sandėlis, keturiasdešimt du kartus pralėkęs siurbdamas tą vietą, didvyriškai žuvo susiurbęs savo paties smalsųjį šliuzą, išlindusį paklausti, kas jam taip nutampęs laidą.

– Tik neašarok, – perspėju sumirksėjusius žiūronus, jiems tai pirmas kartas. Ir tą akimirką išvystu ją. Bekraštėje tolybėje, juodo ledo gniaužtuose, matyti naktinių miestų žiburių užlieta gimtoji žmogaus planeta. Nežinau, ar miestai laukia manęs, ar tik šiaip smaginasi be saulės likusiame pasaulyje mirksėdami negęstančiomis dirbtinėmis žvaigždutėmis. Tačiau mano ryžtas tik dar labiau sustiprėja. Jaukiose erdvėlaivio gelmėse išmintingieji varikliai jau burzgia gimdydami siurblinius krovinių sandėlius (be šliuzų), greitaeiges šiukšliadėžes ir bukanoses atliekų perdirbimo statines.

Minutė pralekia ir žiūronus vėl užkloja tamsi migla, o mano rankos sudrėksta.
– Pone Aštuntasis GR–Aštuoni šimtai Devyniasdešimt Septintasis, – šniurkščiodami pagaliau išdrįsta pralementi susigraudinę žiūronai, – ar galėtumėte paskolinti nosinaitę?
– Imk, – tarsteliu kažkodėl staiga užkimusiu balsu ir paduodu mandagiai susilanksčiusią nosinę žiūronams.
Šaunus buvo tas krovinių sandėlio sumanymas – pagalvoju, nereikėjo man jo tampyti už laidelio.