Rašysiu tau ant balto arklio, Ar apsvaigusio Pegaso plunksną Ka tik iš vištos išpešta, o ji Kudakuodama vysis mane Dar gyva
Baltuose lankuose pasitiesiu Baltą puoperinį kilimėlį ir Peckiosiu tau juodai baltai, Jei tu dar nieko nesupratai, Dabar kas būna, kai metaforų Per daug žinai
Bereikšmiai žodžiai atsirandantys Iš niekur, žodžių kratinio žaismas Tai kiekvieno paiklydusio metaforose Veiksmas
Perskaičiau ir vaizdas labai poetiškas, tik eilėmis jį perteikti sunku. Bet man norisi pasakyti kitką, o būtent, kad gera turėti tokį draugą, kaip Jaunelis Zylė. Jo patarimai Jums ir man padeda.
Būkite ir būkime!
Nesijaudink dėl kitų požiūrio į tavo kūrtbą ir nekurk eilių iš kitų įkvepto nepasitenkinimo tavo kūryba.
poezija yra sielos muzika, ir pats banaliausias dalykas yra stengtis suvienodinti tą muziką, tai taspats, kas versti visus, pietum suvalgyti kotletą ir raugintą agurką visiškai nepaliekant kito pasirinkimo.
Svarbiausia, nepublikuok eilių, jų neištaisius. pabandyk kuo daugiau kartų pataisyti, kad kuo gražiau skambėtų, babandyk savo sielos muzikai paieškoti naujų kompozicijų.
nebijok savęs, nebijok klysti, o kurynį puoselėk iki tol, kol tau jis bus idealus ir mielas. ir nereikia nusiminti dėl vertinimų, juk ne dėl vertinimų kuriama.