Miegas, kaip mylimo švelnumas

Namų kertelės tuščios, liesos,
Ten miega tik nebūtos tiesos.
Lašai už lango bar bar bar,
Lyg negandos prašytųsi atgal.
Aš įsupu į antklodę save ir tylą,
Kuri kalte veide prabyla.
Pro pravirą blakstienų plyšį,
Mažytė širdgėliukė kyši.
Tik papt ant antklodės ir susigėrė,
Tikriausiai, nevilties nebeištvėrus.
Jau sapnas nuogą koją klosto
Ir siunčia akinamai juodą bluostą.
Pūkų pagalvė, pasigavus skruostą,
Migdolų žodžiais ausį glosto,
Myluoja, garbsto iki paryčių,
O aš švelnumą mylimo jaučiu.