Vargo upė

Vargo upė raukšle nutekėjo ir pargriuvo į vagą lietaus.
Kildama save šildė ir gėlė. Bet po saule gyvent nesiliaus.
Užklupta tarsi nuometą kėlė, bet tebuvo tai- duonos pluta.
Akimis gėrė vėjų sutrupintą smėlį ir kalbėjo tyla maldoje.

Nereikėjo aptingusio aukso, to pavirtusio turčių veidais,
Kuriuose vien peizažai iš aukšto, vien tuštybė minčių pelenais.
Kaip pasaulis mus mokė gyventi, negyvenom mes taip niekada.
Vis norėjimas to, ko negausi. Vis troškimai, kurių negana.

Akyse tik  randais papuošimas pavykęs
Ir kvietimas ateit, dar ateit dar ir dar.
Ant galvos vis dar purvinas aukso vainikas,
Toks sunkus, išdidus ir netikras...