visada matysiu šalia, netoli dujinės lempos
sukantis vilkelį, jis man visada primins tave,
lyg žaidimai susitelkę į smulkmę, dienom atsiliekantis
laikrodukas, dovanotas gal vakar – senelio, kuris laikrodžių išsigandęs
ir nekalbėjęs.
spindi vandens rūdyse jo žvilgsnis lyg kompaso viduj būtų
pratylėjęs visą vienatvės erą
ar pasiklydęs raketos viduj nei tuščiam mieste, subraižytam
siaurukų ir nereikšmingų perėjimų.
jis niekada negrįžo į erą – mes jo laukėm
paslėpę laikrodžius po kilimais ir sudrėkusiom antklodėm,
į kompasus pripylę žėrinčio vandens ir stebėdami kaip rodyklės
iškrypsta iš šiaurės, kai mirštam