Man nepasakė: taip negalima,
Taip negražu, kai upės gilsčioja
Ant pėdų, rūko aureaolių nutilimą
Žvilgsniu auksinės geležies pavirsti
Iš ąžuolo delnų pašerti vakarinius
Paukščius sucypiančius neužkabintom stygom
Pulsuojant besimylintiems ledynams
Nebematyti kaip išauga slyvos
Geltonos iki kraujo, iš vandens stiprumo
Sukrintančios į ant kapų mums pastatytus rūmus
Aš būsiu ten ir aš tau pagimdysiu sūnų
Žvilgsniu auksiniu, geležiniais pirštais.