sušalusiai sielai

2008 12 05

Su džiaugsmu
Per valties šonus
Skrisiu
Skruostais surinkdamas
Nakties skaras.

Ant bedugnės krašto
Kur kartais atklysta
Dvasia alkana,
Prie švyturio mažyčio,
Sutiksiu tą,
Kuriam atleist sunku.

Kurio dėka čia neapkęsti
Atėjau, tik jo.

Tą dieną,
Kai išeiti sugalvojo
Nenušvitau,
Tik užėjau
Į kambarį,
Kurio nebuvo...
Uždėjau delną
Ant palangės,
Palinkau
Per išdžiūvusį plyšį
Stikle galėjau išvysti
Jo veidą
Savy...

Atleisti reikia pagaliau
Ne jam, tik sau,
Jog teisti išdrįsau.

Nepatikėjęs nuplėški
Nuo medžių lapus
Tu suniekintas vėjau,
Ten nedaug,
Tik sušalusi siela
Bekvapė!