Svajonė apie tylą

Mes iš lėto ramiai nusileisim ant žemės
tarsi snaigių lašuose ištirpęs ruduo
pilkus akmenis vandenys semia
ir paskęstame mes žiemos šilumoj

Ta tyla kaip rasa išsiliejus į žemę
kaip garsai, kai nuo medžių krinta vanduo
ta ramybė tai šiltas vėjo barbenimas
amžinybės svaigios mūsų veiduos

neatsukime veido į piktąjį karštį
netikra ir trapi yra saulės šviesa
tik tyla ir ramybė tarsi šiltas srovenimas
tik tame pasislėpus miglota tiesa