Nedaug jų...

Nutilo šniokšt žirgai
Ir brizgilai,
Paskambinę, ūmai nutilo -
Parjojo vyčiai į namus.
Nedaug jų -
Tarp Neries ir Nemuno sutilpo.
Pro langus žiūrim -
Nepažįstam vyčių.
Ir vyčiai nepažįsta
Ainiuose savęs ----
Kuprojas pilkapiais motulės.
Maži kalneliai atminties
Sudegino žvakes.
O Dieve! neatleisk ir man!
Erškėtrože išaugau -
Nei glaus kas tokį,
Nei mylės.
Užpelkėja siela,
Gesindama dangaus pašvaistę,
Tą paskutinę atspirtį
Kaip kiemo vartai
Dar pabūti savęspi.

Nutilo šniokšt žirgai
Ir brizgilai
Ūmai
Nutilo.