Pjaudavo, džiovindavo ir grėbdavo šieną visada tik dviese. Arklį kinkydavo tėvas. Šieną veždavo trise.
Dvylika žemės pusrutulių susijungė. Tryliktasis liko kyboti virš septinto.
Vyresnysis brolis turėjo gerus batus. Nuolat klausdavo jaunėlio: Kodėl nepasigauni stirnos? Noriu šerno odos batų, - atsakydavo. Tad trylika metų grūdino kojų padus mindamas ir ražieną, ir sniegą.
Kai tryliktasis pusrutulis pasislinko virš aštuntojo, pasruvo krauju.
Vyresniojo brolio šakės buvo geležinės. Perdūrė jaunėlio pėdą. Kraunant šieną. Nusižengdamas giminės principams, vyresnėlis pasiuvo veršiuko odos batą kruvinai brolio kojai.
Kada tryliktasis pusrutulis pamažu išstūmė aštuntąjį iš jo vietos, šis įrėmė stulpą į devintąjį.
Gangrenuojančia pėda mindamas pažliugusią dirvą, rausė bulves. Tylėjo. Vyresnysis prabildavo tik mokydamas. Tėvas terašė. Ore tvyrojo smarvė. Šį rudenį bulvės jau nebuvo tokios skanios.
Slinkdamas ties dešimtuoju, devintasis pusrutulis skilo.
Nepakentęs nuolatinės smarvės, vyresnysis brolis nupjovė pūvančią pėdą. Išdrožė storą lazdą.
Pasiramsčiuodamas lazdele, jaunėlis migruodavo iš kampo į kampą. Tai skusdamas bulves, čia jas plaudamas. Šalo. Tėvas liejo žvakes.
Skilęs devintasis pusrutulis paliko savo dalį virš dešimtojo ir, virpėdamas, atgulė virš vienuoliktojo.
Veršiuko odos batą jaunėlis užsimovė ant sveikos kojos. Atrišo grandinę ir, mikliai, kartu su šunimi, sniegu išbrido miško link. Medžioti šerno, - tikino mišrūną.
Devintasis pusrutulis jau nejudėjo. Tiesiog suskilo šukėmis ir padengė dvyliktąjį.
Pririšo šunį prie pušies. Persižegnojo ir visu kūnu atgulė į storą sniegą.
Šuo lojo tris paras.