niekam nieko

tavo žemėje moterys tyli
nes neliko dienų iškalbėtų
tuščią maldą girti piligrimai
kužda vėjui į pilką kiaurymę

man vis tiek kad tu būni be tikslo
kartais nori ištūkti iš sapno
juk vistiek neturiu nei skatiko
kad išpirkčiau nuo skersgatvių k[v]apo

bet aplinkui nebūna stebuklų
tavo žemėje dienos nuobodžios
ir šuva nuo grandinės nutrūkęs
drumsčia vakaro tylumą sodžiuj

nuo šių durų prasideda dienos
šimtą mylių į tuštumą eita
kartais  gaila kad liekam po vieną
apšerkšnijusiom matinėm sielom

ir nuo krintančio kreivo šešėlio
auksu blizga pavargusios akys
prisišliečiau berods prie vienatvės
niekam nieko šįsyk nepasakęs