Įtrauk mane į nesibaigiantį žaidimą, kur pralaimėtojų nėra, o pagrindinis prizas – sparnai. Koks neapsakomai nuostabus jausmas skristi. Ar bandei? Plasnoti viršum beribės jūros, pasinerti į dangaus žydrumą, pakilti ir nenukrist, tik skrieti į saulę, šiltą, mielą, viliojančią. Nusiprausti pavasario lietuje, sušilti rytmečio aušroje. Ar bandei? Aš irgi ne. O norėčiau. Norėčiau skristi ir akies krašteliu pamatyti tave. Tu manęs nematai, o aš galiu stebėti tave paprastą ir savą, tikrą ir gyvą. Besiniaukiantis dangus man nebaisu, juk aš tik žmogus, kuris gali sukurti ir kitą svajonę, tačiau ar ji išsipildys? Norėčiau. Kodėl? Ogi, todėl, kad tai aš kaip nenuorama rytais perbėgu tau per skruostus, paliečiu švelniu žvilgsniu ir neleidžiu tau manęs pamatyti. Tai aš kas naktį beldžiu į duris. Tu jų neatidarai, nes nežinai, kad aš paskendau naktyje. Stoviu kitam krante besileidžiant tai pačiai rausvai geltonai saulei. Einu vandeniu, ieškau kelio, kuriuo galėčiau pasiekti tave. Nenuslysti, neparpulti, tikėti. Ir štai girdžiu žodžius, dainos, kuri man primena tave, tą akimirką, kai tu skendai mano mintyse, o aš bandžiau tavęs nepaleisti. Tu manęs nepaleidai, ir nepaleisk. Tegul šis žaidimas būna pasaka, laiminga ir nesibaigianti, su šilta ir gražia svajone, o mes abu laimingi, tikėdami, jog turime vienas kitą, nors ir skirtinguose pasaulio kraštuose.