Jam suskaudo Jį...

Šešiamečiai darželinukai užsiėmę kas sau darželio kieme, savo grupės lauko aikštelėje. Artinasi pietų metas, o su juo kartu ir neįdomus, varginančiai nemielas kasdienis ritualas. Pietūs, pietų miegas, o po jo   
kėlimasis rengimasis, ir pavakariai - meduoliai, arba sausainiai su smirdančiu virintu pienu, kuriame plaukioja šlykščios, besiveliančios burnoje gelsvos plėvės.
- Vaikai, į grupę! - pasigirsta grupės aikštelėje, grupės auklėtojos balsas ir pasakyta frazė nuvilnija per vaikus: „į grupę, į grupę... „ visi kaip susitarę meta savo užsiėmimą ir juda viena kryptimi, jau kitame ritme, lyg pabudę.  Beveik, tuo pat metu, tas pats vyksta ir kitų grupių darželio kiemo aikštelėse. Ir visi, sujudę kaip spalvotų skruzdžių  skruzdėlynas, lyg spalvoti žirniukai rieda per visas, vaikų darželyje esančias duris į pastatą, o jau ten skyla į atskirus upelius, kurie suteka į savo grupes.

Darželio kiemas nutyla, sutingsta, sustingsta atvėsta. Trumpam įsitriukšmavę darželio koridoriai vėl ištuštėja, garsai išsenka, tik už kiekvienų grupės durų vyksta priešpietinis šurmuliavimas:
Nusirenk laukinius drabužėlius,
Nusiauti lauko avalynę,
Viską susidėti į savo spintelę,
Apsiauti grupėje dėvimas tapikes, češkes,
Skubėti į prausyklą, plauti rankytes,
Sėsti prie savo stalo į savo vietą, ant savo kėdutės ir...

. . . ir pradėti tyliai, be jokių kalbų - v a l g y t i.

Sriuba su duona, (būtinai reikia suvalgyti riekelę)
Antras,
Ir kompotas.

Tą kart kaip ir visada, šurmuliui nurimus tyloje girdisi toks migdantis muzikavimas - vangus šaukštų barškėjimas, ir retkarčiais, griežtas, įsakmus auklėtojos raginimas, valgyti greičiau, nemiegoti, paminint vieno ar kito, iš visų esančių grupės vaikų, vardą.

Tas valgymas, jis tartum bausmė.
Jei esi prasikaltęs, ar neįtikęs, ar auklėtoja ne nuotaikoje, visa tai atsirūgs per pietus. Jei esi pasižymėjęs, ar numylėtinis, galėsi ir nesuvalgyti visko, sriubą tai tikrai galėsi valgyti ne visą ir duonos riekelės suvalgyti nereiks; bet jei auklėtoja ne nuotaikoje, tai sėdėsi prie stalo trupindamas duoną, pliurpstydamas tą atšalusią sriubą, nors kiti stalai jau bus nukraustyti, nuvalyti, o vaikai ropšis į lovas, tu sėdėsi ir kankinsies; Nebent, paimsi per prievartą kelėtą šaukštų vieną po kito, greitai, taip kaip pridera valgyti,  prarysi, ir apsivemsi...  Ir patinka tau tai, ar nepatinka, o tvarka yra tokia. Būtų galima susikeisti lėkštėmis, su tuo kuris valgus, ir turi kitą kūno konstituciją, arba jam šios dienos meniu (jo organizmui) labai priimtinas, ir jis nieko prieš suvalgyti daugiau, nei yra porcija, gal net galėtum jam ir kokį kotletą į lėkštę, galėtum įmesti, tačiau visada atsiras geradarys, kuris norėdamas įsiteigti auklėtojai, kad užsidirbti palankumą, ir juo pasinaudoti, kai jam iškils tokia reikmė, būtinai paskelbs tame vangiame šaukštų muzikavime aiškeme forte savo solo motyvą:
- Auklėtojaaa, auklėtojaaa, o Mikas Teresei kotletą savo atidavėėėė, - ir klius tada tiek Mikui, tiek Teresei, auklėtojos nepalankumas, gal dar ir kokia nors bausmė.

Monotoniškai muzikuoja šaukštai, lyg hipnozės seanse. Grupė jau įėjusi į mieguistai vangią dvasinę būseną; visi kaip vienas, kiekvienas pliurpsto savo burokėlių sriubytę, trupina savo duonutės riekelią, nors ir to daryti negalima, o tai prisieis ir didelius trupinius suvalgyti;  ir staiga įsilieja nauja kažkokia negirdėta muzika, taip ramiai ir nuoširdžiai, į tą garsinį foną. Ji liejasi iš Vytenio sėdinčio prieš  Dorą, sėdėjusią šalia manęs:
- Auklėtoja, auklėtoja.
- Kas yra Vyteni? - pikdžiugiškai klausia auklėtoja, sėdėjusi prie savo stalo, tiesiog man už nugaros, jau ilgai stebėjusi užmigusius pietaujančiuosius, tikriausiai tikėdamasi, jog pastarasis ką nors paskųs, iš dienoje (aikštelėje) buvusių įvykių, taip įsiteigdamas, nes vėliau paprašys leisti jam ko nors nesuvalgyti. Vangus šaukštų muzikavimas nutyla, grupė pabunda iš hipnozės miego - suklūsta.

- Aš negaliu valgyti duonos, sriubą suvalgysiu, o duonos valgyti negaliu, nes man protą skauda kai valgau duoną.

Atsitikusi tyla, tvyro kaip tvyrojusi, tiesiog sveikoji pauzė, kurią vėl pertraukia auklėtojos balsas, skambantis tiesiog už nugaros, ir labai ne dirbtinai susidomėjęs, šiek tiek suglumęs:
- O iš kur tu žinai kad tau protą skauda nuo duonos, ir... kaip tau jį skauda?..
- Kai aš valgau sriubą, man niekas neskauda, o kai kandu ir kramtau duoną, man skauda va čia, - labai nuoširdžiai, be jokio gudrumo ar šmaikščios patyčios, paklusniai ir sąžiningai atsako Vytenis perimdamas šaukštą iš dešinės rankos į kairę, ir dešiniosios smiliumi, porą kartų parodydamas į smilkinį.

---------------------------------------------------------------------------------------
Auklėtoja nusijuokia, kažkaip paprastai. Tą dieną niekas nesėdi prie stalo, ir nėra verčiami valgyti. tą dieną pietūs pralekia lengvai.


(P. S.
Įvykis tikras, vardai išgalvoti.)