kai tu atsisukai,
- žiūrėk kaip elegantiškai sninga, -
manęs jau nebuvo.
tik bėgančios pėdos,
aptrupėjusios, gilios,
į pusnį įmintos prie krūmo.
bet tu nesutrikus žiūrėjai,
kaip sminga
kitoj paralelėj lėktuvai -
kur mes, pasisupę
prie antikos rūmų,
susilieję, žydėjom alyvom.