purkštauja man -
girdi, nedėkinga, žmones apleidau.
tyliu, ne mano kaltė - sūkurinėj vonioj sūkuriai.
išsitiesiu - - ir aš - kilimas, kur įjunksta akli nekviestieji (neperspėjo perkant).
mano gėles ir raštus jie stropiai pasidalija:
juodbruvi dervišai. apdarų karuselės įsuka vandenį, sienas, ir kelias tampa šokiu.
verčia rankas plaukmenim, bet plaukt nevalia - tik šokt, kol krantas prisislenka.
nedėkinga. leidžiuos su šokančiais ten, kur gyventa labiau, kur mediniuos
rėmuos langų įspraustas klevo autoportretas,
kur vakarienei kaimynų mergytė jauną barškina mocartą,
kur stogo kiaurymės - rudenų nukriošusių prieglauda,
kur krankliai penktą ryto - tik vietos tarme, spinduliui springstant brūzgynu.
purkštauja. o dervišai -
kasvakar kvaičiau. jau spėju mainyt ornamentą, veidus nutvieskiant žinojimui.
nebetrukdo beldimas (“trečia valanda, gal gana - vėl bus silpna, kaip vakar”).
liko nedaug - perprast, ką šneka
sūkurių plisuoti paviršiai,
kai į dykumą išstumia bangą
išmaldos suktis.
Dėkui už pastabą, Sara.
Dervišai čia dėl visko kalti. :) Dabar jų šokis - jau labiau nuostabi tradicija, nei vienovės su Dievu siekimas, bet kadaise jie juk buvo elgetaujantys maldininkai - kaip pranciškonai kokie. :) Banga įsisuka pagal jų ritmą ir išeina elgetaut. :)
Man labai labai gražu. Gal kai kur tik kalbą tvarkyčiau. Banga besisukančios išmaldos man, tarkim, visai miglota, tarkim. Bet tie plisuoti paviršiai... mane veža:) Ir visuma - svaigi.