Ilgesio žemė

Tavo žemė prasideda sodais,
Čia nuo medžio lig medžio – tik sprindis.
Jei gebės mano rankos pralįsti,
Leisk vaisius man tada nusiskinti,
Jų nenurenka rudenį niekas
Ir aplipę jais šakos iš lėto
Šaknimis virsta, liesdamos žemę.

O už sodo – žmonių jau gyventa.
Čia variu puošės moterys kaklus
Ir į plaukus rugiagėles pynė,
Nors nepamena jos, kas gi buvo
Tie rugiai, nes iš karo negrįžę
Dar jų vyrai, nėra kam pasėti,
Kam nupjauti nusvirsiančias varpas.
(Nors prijuostėse moterų slepias,
Duonos siela – svaiginantis kvapas,
Jį užuosi – sotus pasijusi).

Užkalbėtojų būta šioj žemėj.
Jos mokėjo šešėlius auginti
Ir, pakėlę, surišę į virvę,
Gaudė debesis, lietų jaukino,
Kad pagirdytų tavąją žemę,
Kad užtektų vandens tavo sodams,
Nors pačioms ten nelemta įžengti.

Čia klajodavo dainiai nuo seno,
Kam nutrūkdavo stygos – jas rišo,
Bet jų pirštai vieni težinojo,
Kaip jas liesti, kad joms neskaudėtų,
Ir kad žmonės, jų klausant, pravirktų.

O ši žemė pasibaigia jūra.
Ji senai vandenynu pavirtus,
Kuris pats geba jūras gimdyti
Ir augint, kad per daug neištvintų.

-----
Justei