Medžioklė su karaliumi

Motiną verkiant meni, Freikenetai?
Kieto būta Tėvo, karaliaus; ir tu
nesuskydęs. Nemeni Motinos verkiant;
ne ką tos bobos išmano. Ne joms vyrų
žaidimai; ne jų buduaruose kelio dulkės,
ne iš svetimo kraujo jų veido raudonis.
Didžiavosi Tėvas mumis, ir mes juo
didžiavomės. Ant bokštų kuorų mūsų
Motinos lizdus suko... O karo metu
niekuomet nemedžiojo;  - Gana kraujo,
- sakydavo. Medžiokliai šauliais, varovai
flanguose, kurtai – žinia, pėdsekiai – nedraugų
pėdomis; gi svita net cypdavo, kojų nuospaudas
batisto skiautėmis tapšnodama – nedraugų
žemės ne dvaro užkampiai, ar ne, Freikenetai?
Medžiojom su juo, mes gimę medžioti.
Nemedžiojant – lydėjom. Kaipgi, sumedžiodavom
svetimą kiškį lydėdami, mes gimę medžioti,
karalius esą nematydavo, - Gana kraujo,
- murmėdavo. Ir tave Tėvas išmokė, ir tu
nesuskydęs. Medžioti. Su varovais išmokė,
šunimis užpjudant – taipgi triukšmingai. Pasaloje
tykant tylomis sunkiau ėjosi, tačiau išmokai,
Freikenetai; ir tu nesuskydęs. Tik su sakalais
tau nesiseka - kuorus nudergia, ne pilis,
balandinė, - sakai. – Ką Aukskalnių Bjorgas
pamanys, tavo piršliai tuščiomis grįžti gali...
Tėvas būtų kurį laiką nemedžiojęs, tik mes
vieną kitą Aukskalnių kiškį sugavę. O štai nors
tu nesuskydęs, naujoji sakalinė už Bjorgo rūmus
dailesnė; ir vėliavos margesnės. Tik tuščia
tavoji sakalinė, ne sparnai vėliavom plazda.

Prisimink Motiną verkiant. Prisimink, Freikenetai.
Gal dar pamedžiosim kada?