gyvenimo angelas

pirmiausiai išeidavo vilkas. buvau įsigijusi jį kažkokiame kerpėmis apaugusiame krašte,
kur vėjas nušvitrindavo skruostus ir nerasdavai maisto dubenėlių anei žmonių pėdsakų. nė vieno.
tikriausiai todėl jis manęs ir nepažino - įsiliejo į kraują neišplaunamais laukiniais kvapais,
oro traškėjimu ausų būgneliuose, kartais perrėžiamu šaižaus paukščio klyksmo.
paskui turėjau priprasti prie instinktų slopinimo ir nuolatinės kančios  gyventi su žmonėmis,
mišriam kraujui nepaliaujamai draskant gabalais tai, kas kadaise buvo vertingi išlikimo dėsniai.
jam išėjus, kailio liekanos dar bandydavo viaukčioti šaltais stūgčiojimais į tamsą,
bet iš karto pajusdavau žmones kaip brolius, o ir jie – glaustydavosi mažais kačiukais,
nusispalvindavo nepaliaujama žodžių gausa, maloniai ir aptakiai slystančia mano kūnu,
lietimais, angeliškai švariais ir žmogiškai šiltais it žaibiškai susukami pavasarinių paukščių lizdeliai.
vėliau augmenijos spalvos įgaudavo gyvybės mirgėjimą, dievybės skonį ant lūpų ir sąmonėje –
rojaus sodų grįžimas, momentinė viso pasaulio transformacija geltono žvilgsnio nepažeistame vyzdyje.
jau galėjau pasilikti tame nutviekstame pasaulyje, bet nusigręžus nuo ano,
vėl išgirsdavau vilko žingsnius ir pajusdavau abipusio šiurpulio bangas ant artėjančiųjų kūnų ir savęs.
tada nelauktai prisiminiau – pažinsite iš vaisių ir nurimau. jo vaisiai buvo nepažeisti,
jie išgindavo iš manęs vilką, pradėdami žydėjimu ties širdimi ir baigdami išriedėjimu iš pirštų galiukų.