baladė (kioskininkei)

kryžmos gatvės siaurais labirintais iš mažo  paveikslo
du taškai ten prie kiosko vėjuoto dangaus apsupty
negrabiais judesiais pardavėja mums duonas paraiko
ir alaus du bokalus pastato kažkokie girti
aš ir tu šiam žvarbiam vakare tik pilki pakeleiviai
pasiklydę mieste svetimam, tik prie kiosko savi
pasiruošę dainuot apie skęstantį jūroje laivą
bet gitarų nebėr ir balsai jau seniai parduoti
nieko naujo nematę – tik duženų kalnus pakrantėj
nieko tikro –  putotas drumzles ant  bokalų tuščių
šiandien Misis Pasaulis iš kiosko trapi baltarankė
bet tokia artima mums, tyra ir keistokai dosni
ak, madam Sumuštinių, Alaus Visokiausio valdove,
meilės akciją tau dovanojam be jokios naudos
ir meluosim ilgai  priedo tol, kol dar gebam ir stovim
nes rytoj iškeliausim be laiško, raudų ir žinios