Parodijos

Rašau tai sau. Kas nori – tai skaitykit. Galiu juk aš rašyti taip, kaip noriu – dėlioti žodžius ne eiliuotai, o tik mums įprasta eile. RAŠAU TAI SAU. KAS NORI, tai skaitykit...

Skiriu  tik tai, kuri kaip veidrody save
Pažins iš savo “rašto”,
Kuri išdarko kalbą savo krašto,
Nesudeda eilių,
Ir ieško dar kvailių
Tarp tų,
Kurie kitaip pasaulį mato.
“Žinovo” vėliavą iškelta
Kitam po nosim krato.
Ir kritikė,
Ir lyrikė,
“Poemas” rašo,
Pagirt ją pačią prašo…
Kas tai?
Ar manija didybės,
Ar buketas kvailybės?

Kai kurios parodijos.


Tikėti tuo, kas per aukštai-
tingėti dirbti - daug kas taip tingėjo, -
net išmintis apgauti tik save,
jausmus išmaudyti purve
ir grįžti vėl prie savo dievo
per lietų purvina gatve
drebenant kinkas dar iš baimės.
Ir kiek tos laimės
kai išmeti velniop
kitų mintis, pasiūlymą be falšo-
suvalgyt kotletą iš faršo,
kuris prismirdo tau nešiojant,
kai leidai laiką atsainiai
kitatikį medžiojant

******


tai štai jinai-
velnių apsėsta,
nuvalkiota ir silke dvokia,
be lūpdažių
su pampersų krūva
Tai meilė tavo?
Svaja tava?
Velniop pabėgusi pro durų plyšį,
kur jos padurkų galas kyši,
išnešusi tavas kančias
ir duonos paskutinį kąsnį.
Išeik laukan, vėdinki guolį
ir rūbą praskalauk
Nes tavo vienuolyne
nešluotos grindys jau seniai.
Ir taip seniai, kaip tavo amžius leidžia
dar prisiminti meilės žodį
kai dar ji vaikščiojo greta,
neapdergta.

*********

Ją nešė tarsi torpedą
į atliekas.
Manė, kad sprogs.
Pagimdys dar vienuolė. Tai bėda!
Nesupras juk, kažkas dar išjuoks.
Ir karstas - tai tik jai slėptuvė
Pro vartus į gatvę pabėgt,
Užvertus į viršų srėbtuvę
Praeivį su matais aprėkt.

Geriau jau susprogtų ta bomba
Kaip uždelsto veiksmo mina.
Kaip dievas gal` saugot šį „vaiką“
Su „vienuoliška“ veido mina.