Įvairiaspalvei nykstančiai pievai

Geltoni žiedai nulenkę galvas
svaigaus vaiskumo žaliuojančioj pievoj
liūliuoja svaiginami pasakų
valiūkiško pienburnio vėjo.
Raudonų aguonų svaigiam sūkury
Kadaise mažytė bekrykštavus
Užaugo akla ir be galo naivi
Ant rankų kiekvieno padėjus.
Suspurda aguona... nulaužti žiedai...
Alsuoja uždusę ražienos...
Basom eičiau pieva, jei pievoj dagiai
Neraižytų  skaudančias pėdas...