Nuobodulys tas brolis liūdesio klastingas
taip išmintingai vagia mano laiką
nusvyra rankos mintys abejingos
leipsti pavėsyje jautiesi klaikiai
bet sėdi po medžiu ir lauki įkėpimo
kvėpuoji godžiai susiurbi žydėjimą
nuobodulys vis kosčioja prikimęs
sesuo depresija atpėdina niurzgėdama


indulgencija















