Įkrova

Citadele, aš pastatysiu tave žmogaus širdyje.
A. de Saint-Exupery

Jau tuomet, besileidžiant
į slėnį, žinojom; žinojom
kas žingsnį, prieš žengdami ir
nužengę, sprūstančiu akmeniu
ir plyštančiom samanom,
pėdos skliautu iki skausmo, ir
dangaus iki dvigubo; troškulio
ugnimi žinojom, geliančiais
sniego gurkšniais, godžiai žinojom.

Sningant dalijomės
skausmą; atrodė, kad
sniegą; liepsnojančiom lūpom
draskėm į gabalus, raikėm liežuviais,
gesinome troškulio anglį, ir troškom;
kas žingsnį, kas gurkšnį, kas kąsnį
žinodami troškom, trokšdami žinojom.

Sningant slėnyje pirkome nuodėmę,
žinojom ir pirkom, nesidrovėdami,
ir ją pardavęs, ir ėję pro šalį žinojo;
slėnyje sninga dažnai, tad žinoti ten
įprasta; atleidimo slėnio žmonės
nesiūlo, net ir nebrangiai nereikia
jo troškuliui, sningant žinojom.

Sningant, žinojom, slėnio šlaituos
nežydi čiobreliai, nežaliuoja žolė,
neaidi varpeliai, avys slėnyje liesos
lyg nuodėmės; ir jas pardavęs, ir
ėję pro šalį žinojo, nesiūlė avių,
atleidimo nesiūlė, žinojo; prekiavo
nuodėmėm - avys ir nuodėmės
pėdų nepalieka sningant, žinojom.
     
Šiandien vėl sninga, tad
suginkit man savo bandas –
manau, jog žinau kaip jas išganyti.