nuo dėmės

Pageltus kūnams vakaras miklėja,
o regimi pro pirštus gruodžio
dėmėti elniai į eglyno šuorą,
vis braunasi  tamsa eikliąją.

Ne elniai, klydau, miglos apsirezgę,
ties smilkiniais, kai nenutyla giesmės -
grumsteliais birdamos sulysta dienos
dėmelėm metai nuodėmes skaičiuoja.

Prakalbus maldomis į nieką -
žvaigždėta šiltine dangus paliečia,
pro lango sutemas klausa nupliekia
ir iškalbingai brukasi į vidų šaltis.

Gėla nugeltus nuo ramybės miško -
ten braukia elniai žaliaskarį laiką,
tik regimas pro pirštus laikas pėdas
išmėto elniams po dėmelę tamsią.