Karščio Muziejus XII

Įgūdis yra siaura landa teisingam stebuklui,
Gudri delta ringinei svorių,
Užkeltiems aukščiau nei jei patys norėtų gaisrams.
Neįmanau,
Kiek arti prileisdavau anksčiau
Smilkytuvus prie aukštikalnių strėnų,
Kiek blukindavau juosmenis gurgdžiančiais raiščiais.
Neatsimenu, įgūdis kam.

Stamantri eigastis
Virpesių ir virtuozų,
Ypač tų paskutinių, nes vis virsta jie man ant užraktų,
Neįleidžia, tik jie, esą, tepažįsta
Lingavimą, lygmenį saiko.
Metu jau stenėtojus klaikui.

Neatsisuka geriantys karšty,
Į mane nepakelia veido.
Va teškiu
Lašus nuo jų burnų į ražienas –
Į mane nieks nepakelia veido,
Atsiimti savo nedrįsta,
O bijau juos paleisti.

Vertas vis tiek yra tavo kojų stebuklas,
Vienas tik tiesus girgždesys prie pakriūtės,
Nuplikinimas odos yra graudulingas.

Stukseni, kad nesuktų
Plonyčių plaušų į kamuolius,
Brėžinių kadainykščių į tūtas;
Taip jie pasilieka priekiemy.

Matai, aš mėgaujuos,
Nesu nei urvas
Nei atsimenu.

2003 12 28