poliežuvinis

noriai. išdavikiškai. saldžiai
atsiveria lūpos –
maniau: ištrauksim viens kito sielą
sukabinsim ant medžių vienerius marškonis
stebėsis žaltys neatrinkdamas rankovės
sumišus lakštingala
nebereikalingą giesmę užsiteps ant liežuvėlių
išpūtę akis judins žandikaulius gurmanai
kai mes mylėsimės vienuose marškonyse
tuščiai baltuose vėjuj dulkinant savąjį pamišimą.
maniau. bet vos tik atvėriau
poliežuvinė tavo gyvatė
paleido nuodus visomis kūno angomis
kanalais kuriais lig šiol tik mirtis
transliuodavo nuolatinį žadėjimą –
vaisink mano žandikaulių traškesį
visatų sprogimai tik jų melodingas skambėjimas
atiduok tuos vaikus išplėšk iš ląstelių
sėklinkis sėklinkis sėklinkis.
raičiausi kai slinko nuodai
nepasaldinti mirties malonumais
bėgau tenai kur nėra tavo kvapo to
kursai šitaip padarė
kol pajutau kaip dainuoja nuodai
ir verkia mirtis apsisėklinus jų tūžmatim
gimdydama savo negyvus vaikus.
mylimasis tavo marškiniai juodi
ir tavo gyvatė baisesnė už mirtį
bet tavieji  nuodai vis dar dainuoja many
kaip sarginiai šunys
erškėčių gyvatvorėm juosdami širdį.