Neskubėk- mūsų tiltai per daug atviri
ir per daug jie sutrešę, kad mus išlaikytų,
kad vakaru vestu per kaustantį nemigos gruodą-
kad glaustų krantais.
Kai pelėdos nubus ir žvalgysis į mus – mūsų akys-
į tamsą žiūrėdamos klyks, ak tik paukščiai palikę lizdus
dar pakils, ir nubus šaltmėtinis lietus virš pakibusių tiltų-
linguos siluetu-
lietus, su mumis vėtros nerimo kloniuos išskilo,
nes pamiršę paklodę delčios degėm žvakę nakties-
paliktiems ryto tiltams gedėti, kai barstydami duoną
statėm užtvanką - upei numirti.