Vasarvidžio kelionė

Ar man ir vėl tik pasigirdo, ar mane kas kvietė?
„Любимый приезжай ко мне скорей, как прошлым летом”
ausis švelniom tonacijom apipina maskvietė,
apipina akis suknelės klostėmis gėlėtom.

„Я обязательно приеду – жди меня Наташа! ” –
Bematant susikraunu ilgesį į lagaminą.
Prisimenu tave, bet vien prisiminimų maža,
tik ta mintis, kad greitai susitiksime, ramina.

Jau bėgiais vangiai sliuogti ryžtasi lokomotyvas,
krūtinėje pametę ritmą tvinksniai nepastovūs,
o priešaky, už lango, medžių lekiantis motyvas –
toks jausmas, lyg riedėtume į dvarą pas Rostovus.

Lakioj vaizduotėj traukinys pavirsta į karietą.
„Atvykom” šnabžda liepžiedžiai pakelėse sugulę.
Svajotojai išgirsta saulę medumi aplietą:
„Добро пожаловать в Москву чудесного июля! ”

Atrodo, jog skambutį mygdamas, trumpam suklusęs,
lengvų, skubotų žingsnių burtuose numirt galėtum.
Tik vienas rakto sūkis teskiria mane nuo rusės:
„А вот и я, любимая моя, как прошлым летом! ”