Gofruota tiesa

Nevanduo
akligatviais vėluoja vakaras ir tinsta
ant stogo atbrailos paslydęs noksta
kai sutemas šaltas šaltai išvydęs
nešu namo kartóninę lelijų puokštę...
(...)
... ir nedažni svečiai už lango lėbaus
sutūpę ant šaknų namų sužvarbusių
o man sapnuosis miestas ir jo niekas
senamiesčio stogais vėluojant vakarui

ne pirmą rytą pasitinkame vėluodami,
ne paskutinį vakarą vėluodami palydim;
nevèltui gyvą gėlę keičiame kartònine -
kartòninę iliuziją lyg etaloną lytime.

nors taisyklingai nekirčiuojame kartòno,
tačiau klijuojame dailiausias puokštes.
tebus negyvos negyvai, tačiau – raudonos.
ir kas po to sakys, esą, kartonas plokščias?

galbūt jauties svarbus (nors miestui – niekas);
galbūt tu niekas, nors kažkam svarbus?
ant atbrailos paslydusiam nedaug belieka –
nebent sutikt ar išlydėti nedažnus svečius.

obeliskai granito kartòno dievams -
gal ką nors jie užtars, nesutiks su kažkuo –
dekoracijos jūsų tiks ir jūsų vaikams:
neteisiesiems tiesa.
                            o kažkam – Nevanduo.