Ką galima pasakyti apie tokią knygą? Geriausia, žinoma, būtų nieko nesakyti, mat kitaip tikrai neišvengsi seilėjimosi banalybėmis...
Tokia knyga nei kritikuojama, nei recenzuojama negali būti. Ji visai kitokia, o ir skaitytojas-žiūrėtojas ją atveria visai kitaip. Skaitymas ir žiūrėjimas čia tampa viena.
Knyga išmarginta neįtikėtino grožio Šarūno Leonavičiaus piešiniais ir poeto Aido Marčėno eilėraščiais, kurie sugula į vieną darnų pasaulį.
Tarp eilėraščių ir piešinių mezgasi dialogas – ten, kur nutyla žodžiai, prabyla vaizdai, tuščiame lapo danguj pasigirsta balsas...
Kokia šviesa iš knygų mums nušvinta –
neapsakysiu. Nieks nepasakys.
Pats sužinok. Kas buvo užrakinta –
iš lėto versis. Ir atvers akis.
Tada skaityk. Kas knygon įrašyta
papasakot galėčiau, bet bijau,
vaikeli mano. Pats pasaulį šitą
išmok atmintinai. Ir nepamirški jau.
Ką gi daugiau čia bepridursi...
Gal tik tiek, kad „Žmogaus žvaigždė“ praėjusių metų pabaigoje pelnė pirmąją Knygos meno konkurso „Vilnius 2004“ premiją. Bet tai jau tik formalumai.