Žmogaus žvaigždė

Šarūno Leonavičiaus ir Aido Marčėno knygą „Žmogaus žvaigždė“ daviau aštuonerių metų žmogui. Pavartęs ir paskaitęs neklaustas pasakė, kad piešiniai blogi, nes jis negalįs visko taip gražiai perpiešti, o eilėraščiai kaip ir nelabai vaikiški.

Supratau, kad tokia vaiko recenzija yra teigiama, knyga jam patiko.

Nesu vaikų literatūros tyrinėtojas, manau, kad tokie tyrinėtojai specialiai domisi vaiko psichologija ir turi supratimą, kaip meną suvokia vaikai.

Taigi tegaliu matyti šį dviejų menininkų darbą kaip knygą tarp knygų, o A. Marčėno eilėraščius – tiesiog kaip poezijos reiškinį. Mintys apie knygos adresatą, matyt, turėtų būti vertintojo instrumentų dėžėje. Bet vaikams skirtos kūrybos matymas dideliame visos literatūros lauke, jeigu taip ją savaime pamatai, gal irgi šio to vertas. Lig šiol paskutinį kartą taip suvokta knyga man buvo R. Skučaitės „Takelis iš naujo“ (2001), iliustruota J. Račinskaitės.

Reikia priminti, kad profesionalūs knygos meno žinovai „Žmogaus žvaigždę“ pavadino gražiausia 2004 metų knyga. Š. Leonavičiaus piešiniai tikrai labai gražūs – šis paprastas būdvardis čia tinka. Gražūs jo piešinių augalai, paukščiai, kalvos ir vandenys, gražūs puošniai aprengti žmonės. Sukurta pasakų ar padavimų nuotaika, didybės, iškilmingumo įspūdis. Sustabdytos akimirkos efektas ir metaforiški vaizdai sako, kad čia nėra kas nors iš reikalo nupiešta, o tiesiog kalbama vaizdais, trumpai tariant, meno kalba.

Jau yra žinoma, kad Š. Leonavičiaus piešiniai yra atsiradę senokai, ir atsiradę jam skaitant visai kitus tekstus. Bet sukurti jie tartum atsiskyrė ir ilgai laukė savo valandos, dabar sakytume – susitikimo su A. Marčėnu ir leidykla „Žara“. Ištarkime aiškiai – poetas rašė žiūrėdamas į piešinius. Dėl to įrašas knygoje „Iliustracijos, meninis apipavidalinimas, Šarūnas Leonavičius, 2004“ nėra logiškas, nes jis nebuvo A. Marčėno eilėraščių iliustratorius, buvo kaip ir atvirkščiai.

Poetui, kuris sutinka „įvykdyti užsakymą“, reikalingas profesionalumas ir gebėjimas bendrauti su jau matomu kūriniu. Šitai yra, galime kalbėti apie dailės ir poezijos adekvatumą. Amato požiūriu – abu pasirodė esą puikūs meistrai, subtiliai įvaldę formas, simpatizuojantys kanonams, tiksliam piešiniui. Poetas be klaidų susikalbėjo su dailininko sukurta nuotaika, vaizdiniais ir „personažais“. Dažnu atveju dailininko vietovaizdžiai ir gyviai persikelia į eilėraštį taip, kad pagalvoji apie meninį vertimą – panašu į originalo ir vertimo santykius. Bet nebūtinai, yra visai kitokių atvejų. Tarkim, ant sūpuoklių stovinčią būtybę, pagavęs piešinio nuotaiką, poetas visai netikėtai perkelia į blokinių namų erdves ir eilėraštį pavadina „Vieniša mergaitė“. Dailininko nupieštas juodas jautis eilėraštyje tampa pačia naktimi, o žvaigždė jo kaktoje – Aušrine.

Kad A. Marčėnas, ėmęsis rašyti vaikams, visai netupinėja, – nėra ko nė kalbėti. Tvarkinga silabotonika, poetinės kalbos paprastumas, vienas kitas pasakos ataudas būtų vieninteliai „prisitaikymo“ ženklai. Sutikite, yra išskirtina ir įsidėmėtina, kai knygos vaikams pirmame eilėraštyje poetas pasako, kad mes tesam svečiai šiame pasaulyje ir kad parašytus žodžius nuplaus lietūs. Gyvenimo praeinamybės motyvas knygoje tampa vienas svarbiausių. Pokalbiai su motule, jau gulinčia kapučiuose, čia skamba visai natūraliai. Taip pat natūralu kalbėti apie vaiko vienatvės išgyvenimus. Taigi vaikas šioje knygoje nėra nutremtas į mokyklos-žaidimų-darbelių-nuotykių įprastą zoną, jis yra pasaulyje su visa kuo. Vienintelis skirtumas – jis dar vaikas, dar nedaug būta sunkių patirčių, jį visi dar myli. Čia iš eilėraščio „Miegelis“, vieno gražiausių:

Plunksnų snaigėm Miegelis
leidžias iš debesų.
Ten praskrido erelis,
Šalta ten ir šviesu.

Sapnas beldžiasi tyliai
į šiltuosius namus:
– Mik, vaikeli, ramus –
dar visi tave myli.

Kartu čia galime matyti, kad, naujindamas vaikų poezijos frazeologiją, A. Marčėnas gerai jaučia saiką, yra net atsargus.

Šios knygos eilėraščiai yra lyrika, ir į klausimą, apie ką jie, pagrįstai būtų galima atsakyti gana abstrakčiai: apie pasaulio gražumą, apie santarvę su gamta ir jos slėpinius, apie gyvenimo paslaptis, kurios traukia ir skatina eiti tolyn. Ypatingesnės atšakos – nostalgiška kalba apie buvusius harmonijos laikus („Ir žinojom, ką galvoja / medis, paukštis, medkirtys“) ir knygos, rašto pagarbinimai. Čia dailininkas ir poetas irgi visai sutaria. Bet svarbiausias jų sutarimo ir „bendradarbiavimo“ rezultatas – šviesaus graudulio intonacija ir regėjimų poetika. Tai žodžiai, kuriais galima apibrėžti knygos ypatingumą.

A. Marčėno tekstai verti atidaus įsižiūrėjimo, bet argi recenzijoje išsiplėsi. Argi pradėsi gretinti, šalia pasidėjęs kitą naują jo lyrikos knygą „Pasauliai“? Taigi tebus bent telegrafiškai pasakyta, kad eilėraščiuose vaikams jis išvengia inertiškų rimavimo sistemų, nebijo perkėlimų (enjambement), šauniai pažaidžia žodžiais, tiki, kad vaikai gali suprasti subtilesnius „suaugusiojo“ pajuokavimus (eilėraščiai „Mėnulyje nieks negyvena“, „Priemiesčio giraitės maršas“) ir lyrinę vaizdinių slinktį („Aidas“).

Priekabės. 18 ir 20 puslapiuose yra abejotinos logikos posakių. 10, 38 ir 43 puslapiuose radau korektūros klaidų (kaip nedidelėje knygoje vaikams – daugoka). Poetas pats save bara nepastebėjęs rinkimo klaidos eilėraščio „Aidas“ pradžioje. Turėjo būti „Aš iš močios Eglės prasidėsiu“ (surinkta „močiutės“). Knygos dailininką, taigi kartu ir leidyklą, reikia pagirti už vykusiai parinktą popierių ir spalvas. „Spindulio“ spaustuvę – už gerą spaudą. Bet įrišant kažkas nepasisekė – tie balti siūlai, vartant atsirandantys įplyšimai... Gražiausia knyga, ir še tau.

Spėju, kad spaustuvė buvo priversta skubėti.

Negražu taip baigti. Baigsiu posmu iš eilėraščio „Knyga“:

Kokia šviesa iš knygų mums nušvinta –
neapsakysiu. Nieks nepasakys.
Pats sužinok. Kas buvo užrakinta –
iš lėto versis. Ir atvers akis.