Žmogaus žvaigždė

Pirmoji mintis, paėmus į rankas Šarūno Leonavičiaus ir Aido Marčėno „Žmogaus žvaigždę“, – kam skirta ši knyga? Didelio formato iliustruotos knygos leidžiamos ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. Paskui nejučia tokių knygų ima mažėti. Spalvotas iliustracijas pakeičia grafika, galop iš prozos jos dingsta, o poezijoje geriausiu atveju lieka plonytė virpanti linija, liudijanti šių dviejų meno sričių – poezijos ir dailės – dvasinį bendrumą. Toks pokytis žymi perėjimą nuo vaikiškai konkretaus daiktinio mąstymo prie abstraktaus sąvokinio. Aišku, šiandieninės vaikų literatūros tendencijos krypsta universalėjimo link, egzistuoja vadinamasis „dvigubas adresatas“ – kuriama keliasluoksnė poezija, kai tekstas kalba vaikui, o potekstės – suaugusiajam. Tai šiuo metu vaikų poezijoje laikoma kokybės ženklu. Pabrėžiu – vaikų poezijoje. Neduok Dieve, išsitarsi: „Skirta suaugusiajam, bet gali skaityti ir vaikai“. Būsi nesuprastas. Todėl reikia apsidrausti: „Rašiau vaikui, kuris gyvena manyje“. Taip apie savo „Žmogaus žvaigždę“ pasakė A.Marčėnas per knygos pristatymą šių metų Vilniaus knygų mugėje. Paskui, Rašytojų sąjungoje, buvo dar ir kitas pristatymas, kartu su tuo pačiu metu išleistais „Pasauliais“ – jau suaugusiems. Iš „Žmogaus žvaigždės“ paties autoriaus perskaitytas „Sustingęs laikas“ ir čia pat „Priešaušrio algoritmai“ iš „Pasaulių“ – sąmonės srautu išpažintas poeto/žmogaus gyvenimas, ironiškai žvelgiant į kūrybą, be kurios tačiau – negali:

…čia vaikščioja tarp mūsų
nežinomasis, bandantis maskuotis

tamsių koralų strofom, žodžių rifais
prozodijoje, dvokti archetipais –
teisingesniais, nei Jobo kūnui votys

Nesusilaikiau nepacitavusi, nes mąstant apie „Žmogaus žvaigždę“ nepalieka įspūdis – čia taip pat maskuojamasi vaikyste, bijant be ironijos kalbėti suaugusiesiems apie prigimtines tiesas, nes manoma, kad apie tai tinka kalbėtis tik su vaiku. Tačiau net ir toks atsargus poeto bandymas atsigręžti į prarastąjį vertybių rojų pateko į ironijos persmelktos šiandieninės literatūros kritikos akiratį. Ankstesnėje šios knygos recenzijoje (G. Kazlauskaitė. „Istorija Mėnulio vaikams“ – „Šiaurės Atėnai“, 2005.III.12) kandžiai pažymima: „Moralumas, sentimentalumas, gailumas ir širdperša yra pagrindinės intonacinės gijos, todėl knyga teisinga, lietuviškai rezignacinės nuotaikos, tauraus liūdesio sklidina“. Taiklu. Todėl norisi polemizuoti ne tiek su recenzijos autorės mintimis, kiek su tuo, kaip tai pasakoma. Pavargau nuo sarkazmo kupinų intonacijų. Juk pirminis impulsas gimti tokiai knygai yra romantinis tikėjimas tyra vaiko siela – vaiku, kuris pajėgus suvokti archetipus kaip savastį, neironizuodamas, nekvestionuodamas savo buvimo pasaulyje prasmės. Todėl knygos moto, mano manymu, geriausiai tiktų žodžiai iš eilėraščio „Miegelis“: „Mik, vaikeli, ramus – / dar visi tave myli“. Taigi – „Žmogaus žvaigždė“ visų pirma yra su meile kurta poezija.
Daugumoje „Žmogaus žvaigždės“ eilėraščių beveik nėra tradicinei vaikų poezijai būdingo susitapatinimo su adresatu – vaiku, kalbėjimo jo intonacijomis: dažnas kreipimasis į lyrinį subjektą antruoju asmeniu „tu“ rodo dialoginį santykį, o eilėraščiuose, parašytuose pirmuoju asmeniu, irgi greičiau išreikšta ne personažo–vaiko jausena „čia ir dabar“, bet būsena, kylanti iš praeities reminiscencijos, persmelkta išėjimo iš saugių vaikystės namų motyvų („Palydos“, „Kur išėjo“). Todėl eilėraščių lyrinį subjektą būčiau linkusi apibrėžti kaip menamą vaiką. Vaiką, tik įsivaizduojamą, tampantį centriniu archetipu, pritraukiantį kitus vaizdinius – namų, malūno, senolės, gandro, žydėjimo… Ši psichologiškai motyvuota realiam vaikui būdinga egocentrinė pasaulio samprata koreliuoja su paprastai jam nebūdinga laiko, kaip praeinamybės, pajauta. Laikas čia greičiau yra suaugusiojo būties kategorija. Eilėraštyje „Sustingęs laikas“ – momento trapumo ir amžinybės jungtis:

Akimirksny sutelpa toliai,
Žiedlapiai krenta.
Perbraukia plaukus senolė:
– Sūneli, gyventa.

Menamas vaikas, bandydamas atkurti atmintyje sapną apie senelio malūną, pajunta, kokia efemeriška yra žmogaus būtis:

Atsibusiu – ir štai

lengvas vasaros vėjas
sparnuose. Ir kaitra.
Gal buvau tik išėjęs?
Gal manęs nebėra?
„Malūno atminimui“

A. Marčėnas per „Žmogaus žvaigždės“ pristatymą išsitarė – nevengiau kalbėti apie mirtį. Tačiau mirtis tekstuose greičiau nujaučiama – įsižiūrint į iliustracijas („Miega Žemė“): brėžiamos miego ir mirties, Žemės ir mirusios motinos, gal senolės paralelės. Tikra – dangaus kūnai (raudonplaukė Saulė, Aušrinė, Mėnulis, žvaigždės), kintantys, bet amžinu gamtos ciklu grįžtantys metų laikai, mėnesiai. Lyrinio subjekto – vaiko sąmonė akistatoje su gamta patiria brandžios sielos transformacijas:

Ak, senole, Žemės toliai
veriasi ir mano akiai.
Kaip dabar pareit namolei?
Ar girdi?.. Kažkas atsakė...

(...)

Tai tik vėjas ajerynuos.
Tik paklydęs marių paukštis.
Tai tik sapnas. Kraujo vynas.
Kūno duona. Kranto aukštis.
„Senolė“

Per individualius gamtos grožio paslapties išgyvenimus veriasi religinės patirtys: krikščionybės simbolika – „kraujo vynas“, „kūno duona“, įimta senovės baltų peizažo – marių kranto, kuris buvo, kuris yra. Tikėkimės – bus. Atgyja tiek mūsų tautos, tiek visos žmonijos per šimtmečius sukauptas paveldas – pasakos, padavimai, legendos („Vakaras prie jūros“, „Lietuvių varpinė“), dangaus metaforose atpažįstami smulkiojo tautosakos žanro – mįslių – kodai („Vasaros naktis“). Ir, žinoma – senovės baltų pasaulėjautos simbolika, su tokia jėga plūstanti suvokėjo-skaitytojo sąmonėn iš Broniaus Leonavičiaus iliustracijų. Tekstai buvo rašyti joms. Taigi galima būtų teigti, jog siūlo tam tikrą B. Leonavičiaus iliustracijų suvokimo raktą. Todėl, nors dauguma A. Marčėno eilėraščių galėtų egzistuoti atskirai nuo „Žmogaus žvaigždės“, vaizdo ir teksto vienovė pasiekta. Eilėraščių kalba – paprasta ir aiški, nedaugiažodžiaujama. Taigi lieka erdvės vizualiai informacijai. Knygą reikia vartyti įsižiūrint į kiekvieną detalę, į žydinčias medžių šakas ir šaknis, jungiančias trinarę erdvę – dangų, žemę ir požemį, – susisiekiančią su vaiko pasaulėjauta, o suvokiamą tik suaugusiajam, kuris, ėmęs analizuoti, ją praranda. Tarkim, jau iš „Pasaulių“:

užgniaužia, kur būta malūno
ir tuščia, kur būta žmonių,
numirusių eglių karūnos
danguj – namuose giminių,
kur gandras negrįžęs parskrido
………
čia viskas iš mano vaikystės,
čia viskas iš mano mirties

Cituoju eilutes iš eilėraščio „Maišymų elegija“. Cituoju todėl, kad malūnas, eglės, gandras pasirodo ir „Žmogaus žvaigždėje“, o pavadinimas puikiai iliustruoja dar vieną mintį, kilusią įsiskaičius į A. Marčėno eilėraščius vaikams. Knygos „Žmogaus žvaigždė“ centrinė ašis – vienovės pajauta. Žmogaus ir pasaulio, vaiko ir suaugusiojo vienovės. Nepalieka įspūdis, kad tai vis dėlto suaugusiajam skirta knyga, kurią supras ir vaikas. Tačiau derinimasis prie mažamečio skaitytojo (o tiksliau – baimė pripažinti, kad suaugusiesiems irgi gali būti reikalingos tokios didžiulio formato paveikslų knygos) pakenkė „Žmogaus žvaigždės“ vientisumui. Kai kurie eilėraščiai atrodo lyg rašyti specialiai vaikui, prisiminus didaktines prieškario vaikų literatūros nuostatas („Sutemos“), elementariausiu būdu personifikuojant gamtos pasaulį („Gandro vasara“) arba bandant suteikti eilėraščiui skanduotės intonacijų („Priemiesčio giraitės maršas“). Jei ne iliustracijų suteiktas fonas, tie eilėraščiai iškristų iš bendro konteksto. Kuo ne maišymų elegija?.. Todėl klausimas – vaikams tai ar (ne)vaikams – telieka atviras. Juk vienas išmintingas vaikas kadaise yra pasakęs: „Aš turiu grįžti į savo žvaigždę…“