Žavūs nevykėliai

Šią knygą įsigyjau vien dėl užrašo „Savaitgalio knyga”. Nežinojau nei kas tas Leonard’as Cohen’as, nei apie ką jis kvėpuoja (taip, taip, man labai, tiesiog beprotiškai gėda). Kai ant juodosios nugarėlės perskaičiau trumpą knygos aprašymą, buvau suintriguota. Tiesą sakant, nusivyliau jau po pirmųjų skyrių. Visų pirma leidyklos sprendimu priskirti šį sunkų skaitalą „Savaitgalio knygos” serijai. Knygos neįmanoma skaityti atsipalaidavus (tokios bent jau anksčiau būdavo knygos, skirtos šeštadienio bei sekmadienio popietėms – kai skaitai ir jautiesi besiilsintis) – stilius toks painus, toks netvarkingas, kad nesugebi susikaupti daugiau nei 5 puslapiams. Kitą vakarą vėl iš naujo. Ir taip visą knygą.

Visų antra – siužetu. Jeigu būtų bent galimybė p. Cohen’ui tarstelt žodelį, tai patarčiau jam toliau sau muzikuoti ir jokiu būdu nerašyti nieko daugiau nei dainų tekstai.

Knygos vinis – trys žmonės, besiblaškantys tarpusavyje. Po kaulelį narstomi jų santykiai, bandoma suregzti intriga, kas šiam poetui-dainininkui-rašytojui(?) sunkiai pavyko. Taip, netikėta atomazga. Taip, knygai pasirinkta įdomi forma. Bet rašymo stilius? Narstomos temos? Atsiprašau, bet kai kuriuos skyrius skaitant darydavosi bloga. Kaip pavyzdžiui tame, kur aprašoma iškrypusi sekso preliudija tarp vieno iš veikėjų ir kito veikėjo merginos. Dialogai gana smagūs, bet tai, kas įterpta tarp jų – koktu ir pasišlykštėtina.

Nors kita vertus – kas yra normalūs santykiai tarp žmonių? Tarp mylimųjų? Nesvarbu, kokie jie – homoseksualūs, heteroseksualūs ar biseksualūs. Cohen’as net nesistengia atsakyti į šį klausimą.