Žavūs nevykėliai

Garsi JAV rašytoja modernistė Gertrūda Stein yra pasakiusi, jog nė vienas kūrėjas neaplenkia savo laiko – tiesiog kiekvienas savaip kuria epochą ir polemizuoja su bendraamžiais. Šis pastebėjimas įdomus aptariant Kanados rašytojo ir dainininko Leonardo Coheno Žavius nevykėlius – romaną, kurio kontroversiška recepcija septintojo dešimtmečio Šiaurės Amerikoje primena tiek pačios G. Stein kalbinių eksperimentų sukeltas audras, tiek tokių klasikų kaip James’o Joyce’o ar Vladimiro Nabokovo literatūrinių šedevrų nevienareikšmį įvertinimą.

Žavūs nevykėliai nėra pirmasis Monrealyje gimusio ir augusio L. Coheno romanas. Kai 1966-aisiais ši knyga pasirodė Kanadoje, L. Cohenas jau buvo žinomas kaip poetas (1956 m. išleistas poezijos rinkinys Palyginkime mitologijas, 1964 m. – Gėlės Hitleriui), dainuojamosios poezijos atlikėjas ir prozininkas (1963 m. pasirodė romanas Mėgstamiausias žaidimas). Tačiau būtent Žavūs nevykėliai pažymėjo esminį lūžį autoriaus kūrybinėje biografijoje ir sukūrė L. Coheno – juodojo romantiko ir amžinai kenčiančio maištininko – mitą, kuriuo jis ir dabar išmoningai naudojasi JAV muzikos industrijoje.

Žavūs nevykėliai skelbia nepaklusnumą ideologinėms sistemoms, atvirai deklaruoja kūno seksualumą, ironizuoja krikščioniškas dogmas bei griauna tautinius mitus, grindžiančius kanadiečių nacionalinę sąmonę. Todėl nenuostabu, jog septintojo dešimtmečio Kanadoje, ypač L. Coheno gimtajame katalikiškame Kvebeke, romanas sulaukė įvairių vertinimų. Vieni jį vadino pornografinėmis ekshibicionisto klejonėmis, kiti – juodojo romantiko šedevru, treti – bardo narkotiniais kliedesiais. Įdomu tai, jog rimčiausios literatūrologinės romano analizės Kanadoje pasirodė tik devintajame dešimtmetyje, literatūros teoretikei Lindai Hutcheon išleidus studiją Kanados postmodernas (The Canadian Postmodern), kur Žavūs nevykėliai pavadinami Kanados postmoderniosios literatūros pirmąja kregžde. Taigi L. Coheno romanas aplenkė kritikus – prireikė dviejų dešimtmečių, kol literatūros tyrinėtojai suprato, kaip kalbėti apie šio teksto estetiką.

Retrospektyvus L. Hutcheon žvilgsnis patvirtina knygos paradoksalumą: L. Coheno romanas tapo Kanados literatūros klasika anksčiau nei buvo pripažintas kaip literatūrinis eksperimentas. Romanas išskirtinis dar ir todėl, kad, kritiškai apmąstydamas septintojo dešimtmečio Kanados kultūrinį kontekstą (separatistinius Kvebeko sąjūdžius, visuomenės sekuliarizaciją ir socialinių institucijų modernizavimą), jis aplenkė savo laiką ironiškai nuspėdamas Kanados ir visos Vakarų civilizacijos ateitį – teroristinius nacionalistų išpuolius, JAV kultūrinę ir technologinę ekspansiją, dvasinių vertybių devalvaciją ir vartotojiškos gyvensenos įsigalėjimą. Kad ir ką būtų sakiusi G. Stein, epochinė kūrėjo nuojauta pavertė romaną Žavūs nevykėliai pranašišku dvidešimtojo amžiaus pabaigos žmogaus egzistenciniu liudijimu.

Lietuvos skaitytojus L. Coheno romanas pasiekė praėjus keturiasdešimčiai metų po jo pasirodymo Kanadoje. Nors ir keista, tačiau taurus knygos amžius nė kiek nepasendino paties teksto – romanas tebėra daugumą skaitytojų šokiruojanti literatūrinė mįslė. Kurgi Žavių nevykėlių estetinio ir filosofinio tvarumo paslaptis?

Romane nėra nuoseklaus siužeto: knygą sudaro trys dalys, kurių kiekviena turi savo pasakotoją ir savo istoriją. Pirmosios dalies pasakotojas – istorikas antropologas, tyrinėjantis paslaptingą indėnų gentį, „kurių istorijai būdingi nesibaigiantys pralaimėjimai“ (p. 12). Antroji dalis – tai istoriko draugo ir meilužio F., kovojančio už Kvebeko atsiskyrimą nuo angliškosios Kanados, priešmirtinis laiškas. Paskutinėje dalyje pasakojama trečiuoju asmeniu – čia išnyksta personažai ir, kaip dera postmoderniam tekstui, miršta siužetas. Tačiau Žavių nevykėlių siužetas nuo pat pradžių tėra apgaulingas naratyvinis apvalkalas, slepiantis diskursų žaismę romano viduje. Ne šiaip sau Bukerio premijos laureatas, žymus Kanados rašytojas Michaelas Ondaatje romano pasakotojus pavadino stiliaus ekshibicionistais.

L. Coheno romanas mena didžiųjų naratyvų krizę – šitaip Jeanas François Lyotard’as apibūdino postmodernųjį būvį. Žavūs nevykėliai ironizuoja Kanados kolonijinę istoriją: pirmosios dalies pasakotojas šaukiasi Katerinos Tekakvitos, indėnės šventosios, kūno:

Atėjau tavęs, Katerina Tekakvita. Noriu sužinoti, kas slypi po tuo rožiniu apsiaustu. Ar turiu tokią teisę? Įsimylėjau religinį tavo paveikslą. Stovėjai tarp beržų, mano mėgstamiausių medžių. Vienas Dievas težino, iki kurios vietos buvo suvarstyti tavo mokasinai. (P. 11)

Pasakotojo erotizuojamas Tekakvitos kūnas tampa viena iš Kanados tautinio kūno metaforų, kuriomis L. Cohenas išjuokia XVII a. jėzuitų misionierių veiklą prancūzams ir anglams kolonizuojant Naująjį Pasaulį ir pavergiant ten gyvenančių autochtonų gentis. Religinei askezei ir bibliniam Dievui aukojamas Katerinos kūnas – tai alternatyvios istorijos tekstas, griaunantis didžiųjų Istorijos pasakojimų apie pergales ir užkariavimus autoritetą. L. Coheno romane šventosios Tekakvitos kūnas – tai kultūrinė teritorija, kurioje sprendžiami prancūzų ir anglų kolonizatorių galios santykiai bei formuojamas požiūris į kultūrinį Kitą.

L. Coheno parodijuojamas hagiografinis diskursas, be abejonės, išduoda romano socialinį ir kultūrinį kontekstą – septintojo dešimtmečio Kvebeko nusivylimą Bažnyčia bei skaudžiai išgyvenamus anglakalbių ir prancūzakalbių kanadiečių konfliktus. Žavūs nevykėliai ironizuoja „dviejų vienatvių“ idėją, kuria remdamasis prozininkas Hugh McLennanas romane Dvi vienatvės (1945) apibūdino suirusią Kanados tautą. L. Coheno tekste suskilusi tautinė sąmonė metonimizuojama anglakalbio istoriko, jo žmonos indėnės Editos ir jų meilužio prancūzakalbio F.  kūniškais ryšiais. Šie trys romano personažai – tai suskaidyto Kanados tautinio kūno dalys, siekiančios sukurti (meta)fizinį vienį. Todėl ir istoriko (per)rašoma Kanados istorija nusako tiek politinį, tiek ontologinį jo siekį – rasti tiesą apie Kanadą, vadinasi, tapti tautinio kūno dalimi: „Ši vienatvė – per daug. Nenoriu būti tiesiog mirštanti žvaigždė“ (p. 44).

L. Coheno dėmesys kūnui išpildo ir epigrafe paminėtą kančios semantiką. Garsaus afroamerikiečių dainininko Ray’aus Charleso atliekama daina iš Brodvėjaus miuziklo Showboat, pasakojančio apie JAV juodaodžių išnaudojimą, nurodo ideologinės, rasinės ir seksualinės priespaudos semantines linijas. Sadomazochistinis istoriko, jo žmonos ir F. meilės trikampis – tai ir ideologinių diskursų kovos parodija, ir (meta)fizinis siekis išsilaisvinti iš kenčiančio savo kūno – išeiti į Kitą. Dažnai perversiški veikėjų seksualiniai santykiai išduoda jų egzistencinę vienatvę bei marginalumą: nuo vidurių užkietėjimo kenčiantis istorikas slepiasi rūsyje, jo žmona nusižudo lifto šachtoje, o nacionalistas F. uždaromas į ligoninę. Kančios persmelkti veikėjų kūnai – tai kultūriniai toposai, kuriais žaidžia Erosas bei Tanatas ir kuriais kalba daugiabalsė multikultūrinė Kanados tautinė sąmonė.

Dvasinės ir fizinės kančios kodas sujungia sakrališkąjį ir profaniškąjį romano lygmenis. Žavių nevykėlių kūnai vienodai mėgaujasi seksualine ekstaze ir fiziniu skausmu:

Prieš išmušant dešimtajai akto minutei, ji maldavo prietaiso pasidarbuoti jos pažastyse, nurodinėjo jam, kuris spenelis alkanesnis, sukiojo savo torsą, siūlydama vibratoriui iki tol neatrastus rausvus savo tarpkojo lopinėlius, paskui nurodinėti pradėjo „Daniškasis vibratorius“. Tada Edita be jokio pasipriešinimo virto syvais, mėsa, išmatomis ir raumenimis nuklotu švedišku stalu, kurio vienintelis tikslas buvo pasotinti vibratoriaus alkį. (P. 180)

Seksualinis kūno išlaisvinimas parodijuojant pornografinį diskursą L. Coheno romane primena Michailo Bachtino aptartą Viduramžių karnavalo kultūrą ir jos apraiškas François Rabelais romane Gargantiua ir Pantagriuelis. Panašiai kaip F. Rabelais, L. Cohenas karnavalizuoja tautos kūną ir taip išreiškia savo ironišką kritinį santykį su valdžios struktūromis, ideologinėmis sistemomis bei kultūrinėmis vertybėmis. Žaviuose nevykėliuose Kanados tautos kūnas – tai geismo įaudrintas kūnas, atsisakantis paklusti religinei askezei ar politiniam ekshibicionizmui; tai kūnas, ieškantis Kito kaip savo paties egzistavimo priminimo: „Prašau, kad ištuštintum mane, jei būsiu tuščias, galėsiu priimti, jei galėsiu priimti, vadinasi, tai ateis iš išorės, vadinasi, aš ne vienas!“ (P. 44)

Kūno karnavalas L. Coheno romane aktualizuoja teksto politinio ir metafizinio lygmens sąsajas. Kaip tvirtina M. Bachtinas, karnavalas implikuoja žmogaus nemirtingumo idėją, kuri visas tiesas ir autoritetus paverčia reliatyviais. Ideologinių tiesų reliatyvumą Žaviuose nevykėliuose nusako ir parodijos logika, kuria L. Cohenas išjuokia įvairias visuomenės kalbėjimo praktikas: antropologinį, biografinį, epistolinį, politinį, nacionalistinį, komiksinį ir kitokius kalbėjimus. Viena vertus, ši kalbinė heteroglosija nusako visuomenės ideologinių perspektyvų įvairovę ir ginčija Kanados tautinį diskursą, teigiantį, jog Kanada – anglosaksiška tauta. Kita vertus, daugiabalsiškumo efektas kuriamas parodijuojamiems diskursams „kalbantis“ tarpusavyje, t. y. vienus diskursus verčiant kitais: pavyzdžiui, anglų kalbą verčiant į graikų, istoriją ironiškai papasakojant kaip mitą, religiją pateikiant kaip pornografiją, meilę – kaip komiksų retoriką ir panašiai.

Vertimo (virtimo) situacija turbūt taikliausiai apibūdina romano filosofinę problematiką. Formaliajame lygmenyje – tai daugybiniai diskursų vertimai, konstruojantys daugiabalsę romano semantinę erdvę. Tačiau Žavių nevykėlių tautos kūnas taip pat yra „pasiklydęs vertime“. Politinė Kanados sąmonė romane reflektuoja kolonijinę istoriją kaip nuolatinį kultūrinį vertimą: „Anglai su mumis [prancūzakalbiais] pasielgė taip, kaip mes pasielgėme su indėnais, o amerikiečiai pasielgė su anglais taip, kaip jie pasielgė su mumis“ (p. 187). Taigi politinis Kanados tautos kūnas – tai nuolatinė tapatumo metamorfozė, kurios metu savas kūnas konstruoja etninį Kitą, kad virsmo metu nugalėtų baimę išnykti.

Kūnišką virsmą romane atitinka dvasinės metamorfozės siekis. Žavių nevykėlių tautos kūnas – tai ne tik politinis, bet ir metafizinis kūnas, siekiantis apibrėžti savo santykį su Kitybe. Todėl jungtis su tautos kūnu leidžia transcenduoti savojo kūno vienatvę ir mirtingumą. Iš tiesų L. Coheno romaną galima skaityti kaip koaną, savotišką dzeno meistro mįslę, mokančią mus sutaikyti dvasią ir kūną. Pats romano pavadinimas tarsi siūlo atsakymą į klausimą: „Kaip būti Kanadoje ir kaip būti pasaulyje?“ Geismo ištikti Žavių nevykėlių kūnai ironiškai liudija, jog išmokti būti su kitais reiškia išmokti pasiduoti, nes, norint save atrasti, iš pradžių reikia save prarasti.