Žavūs nevykėliai

Tai – romanas, idealiai tinkantis literatūrologiniams, istoriniams, socialiniams ar psichologiniams pjūviams. Jame gausu įvairių kontekstų, nuorodų, socialinių realijų. Nors originalo kalba Kanadoje jis pasirodė 1966-aisiais – lygiai prieš 40 metų, savo aktualumo neprarado ir dabar, kai kalbame apie vertybių krizę, susvetimėjimą, kultūrų maišymąsi ir nykimą.

Juodojo romantizmo pavyzdys. Dar vadinamas „romanu savižudžiu“. Romanas, kuriame negalioja semiotinės priešpriešos dėsniai. Įprastos opozicijos dekonstruojamos ir atsiranda ne priešais, o greta. Pats autorius yra sakęs, cituodamas savo draugą Irving’ą Laytoną, kad „poetą lydi dideli konfliktai, ir tik savo kūrinyje jam pavyksta juos išspręsti. Kūrinys – poeto prieglobstis. Tai neatkuria tvarkos pasaulyje, tai absoliučiai nieko nekeičia. Tai – tiesiog prieglobstis, sutaikinimo vieta, taikos bučinys“. Norėčiau sustoti prie kelių Leonardo Coheno romane „sutaikytų“ priešpriešų.

Žavūs nevykėliaiRomane veikia trys pagrindiniai veikėjai – du vyrai ir viena moteris. Meilės trikampis, kuriame kiekvienas jo dalyvis myli ir mylisi su kitais dviem, bet tai, kad tą patį daro ir kitas, sužino vėliau. Kiekvienas iš jų yra žavus ir kartu nevykęs, vertinant pagal sociume įprastas „vykusio“ gyvenimo normas.

Bevardis istorikas, Editos vyras, pradėjo gilintis į irokėzų šventosios gyvenimą, nusižudžius jo žmonai. „Pamiršau, kad esu beviltiškas. Pamiršau, kad šį tyrimą pradėjau iš nevilties“ (p. 43). Jis gedi, gyvena prisiminimais, pyksta ant savo draugo už tai, kad miegojo su jo žmona, pyksta ant savęs, kad tam netrukdė, pyksta ir dėl to, kad yra pavydus. Kenčia nuo fiziologinio nepatogumo – vidurių užkietėjimo: „Esu užantspauduotas, negyvas ir nelaidus savo apetito muziejus. Tokia štai brutali vidurių užkietėjimo vienatvė, štai taip prarandamas pasaulis“ (p.45). Gyvenimą baigia vienišas ir asocialus: „Tie vairuotojai, kurie jo nepalaikydavo baidykle, pamatydavo baisiai šlykštų senį, kurio nieku gyvu nebūtų palietę tavo durelėmis“ (p. 235).

Jo draugas F didžiuojasi savo fejerverkų, muilų ir kosmetikos kolekcija ir gebėjimu tobulinti kito kūną. Jo gyvenimą valdo moterys ir aistra: „Leidau moterims, kad jos vestų mane kur panorėję, ir nesigailiu. Į vienuolynus, į virtuves, į iškvėpintas telefono būdeles – visur sekiau paskui moteris. Sekiau paskui jas į Parlamentą, nes žinojau, kad moterims patinka galia. Sekiau paskui moteris į vyrų lovas, kad sužinočiau, ką jos ten randa. Visas oras išvarpytas jų kvepalų dūmais. Visas pasaulis sudraskytas jų meilės prisodrinto juoko. Sekiau paskui moteris į pasaulį, nes jį mylėjau“ (p. 147). Moterimis F žavisi net psichiatrinėje ligoninėje, į kurią galų gale patenka. F irgi jaučiasi esąs nevykėlis – jam nepavyksta pakeisti pasaulio būnant politiku, draugo žmona, kurios kūnu jis taip rūpinosi, nusižudo.

Apie Editą – trečią veikėją kalba abu vyrai. Abiem ji – jau tik brangus prisiminimas, nes romano veiksmas vyksta po Editos mirties. Labiau kūno, kurį abu mylėjo ir kurio geidė, prisiminimas. Nėra aišku, dėl ko ji nusižudė, kas dėjosi jos viduje, – apie ją pasakojama trečiuoju asmeniu nelyg apie kokią šventąją.

Visi veikėjai baigia savo gyvenimą nesuprasti ir nepriimti visuomenės, tačiau autorius geba savo personažų marginalų gyvenimo būdą ir tarpusavio santykius pateikti su šviesia ironija ir gyvenimiška filosofija. Ima atrodyti, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kur viską gožia vartojimas ir silpnėja tikėjimas dvasinėmis vertybėmis, mąstančiam žmogui išlikti savimi galima tik pasitraukus į pogrindį.

Kūniškas tikėjimas. Aktuali visame romane tema yra tikėjimo ir kūniško geismo gretybė. Tai, kas krikščionybėje nuolat priešinama, čia atsiranda greta. F kreipiasi į Mariją savais žodžiais: „O Marija, sugrįžau pas tave. Įmerkiau savo ranką atgal į tikrą juodų kūno langų medžiagą, į dabarties pizę, į šio momento skystimą“ (p. 207). Edita, norėdama, kad jos kojos taptų liesesnės, leidžiasi į veną vandenį iš stebuklingosios Lurdo versmės, jos vyras klausia Dievo: „Kodėl Šiąnakt Medžio Namelyje Leidai Man Pamatyti Nuogą Kelį?Kodėl Man Suteikei Minutinį Geismo Blyksnį? Ar Galiu Nusisegti Savo Vienatvę Ir Dar Kartą Susidurti Su Godžiu Gražiu Kūnu“ (p. 91). Kūno geismas tampa visa ko – istorijos, tikėjimo, paties gyvenimo pagrindu. Anot autoriaus, tautos išdidumas „matuojamas vienišuose sapnuose pasistojančiais pimpalais ir reaktyvinių moterų dejonių decibelais“ (p. 186).

Per kūniško geismo prizmę žvelgiama ir į irokėzų šventosios Katerinos Tekakvitos gyvenimą. Editos vyras, kaip minėta, pradeda Katerina domėtis nusižudžius žmonai, nes ir ji priklausė tai pačiai genčiai vietinių indėnų, kurie save vadino „ilgojo namo tauta“, o juos pavergę prancūzai praminė „irokėzais“. Tyrimą pradėjęs iš nevilties, antropologas bando suprasti žmonos poelgį, ir, neturėdamas realaus geismo objekto, juo paverčia šventąją: „Įsimylėjau Tavo religinį paveikslą. Ar gali senas mokslininkas pagaliau rasti meilę ir vieną kartą liautis kasnakt tampyti vien tam, kad galėtų užmigti“ (p. 11). Katerina artima kitiems romano veikėjams „žaviu nevykėliškumu“ – ji irgi nebuvo suprasta saviškių. Ji vaizduojama kaip moteris, kuri buvo geidžiama, tačiau kuri pati savo geismą paskyrė Kristui. Moteris, kuri, nebūdama graži, ir pati bjaurojo savo kūną, manydama, kad taip atpirks savo kaltę Dievui. Ir kartu smalsiai tyrinėjanti savo draugės, mylėtos vyrų, kūną. Esanti tarp laisvų, savo dvasias garbinančių, savo norus tenkinančių indėnų („Indėnai bet kokios ligos priežastimi laikė neišsipildžiusį norą“) ir juos krikštijančių kūno askezę propaguojančių prancūzų vienuolių. Pats žodžių derinys „irokėzų šventoji“, turint galvoje istorinį kontekstą, atrodo nesuderinamas.

Erotiškai intelektualus romano stilius. Iš pradžių romano stilius šokiruoja, atstumia. Daug vulgarių žodžių, kuriuose skęsta įdomios intelektualios įžvalgos ir įvairūs kontekstai. Atsiranda jausmas, lyg skaitytum postmodernų, juodą, nihilistinį pornografinį romaną, kurio siekis – tiesiog šokiruoti. Bet pamažu romanas „prisijaukina“ skaitytoją, pripratina prie savo leksikos ir įtraukia. Pornografija virsta erotika, tiesiog geru intelektualaus romano turinio „padažu“. Reikia pažymėti gerą vertėjos darbą perteikiant autoriaus stilių. Vertėjos dėka lietuviški vulgarūs žodžiai „pizė“, „pistis“, „pimpalas“ romano kontekste įgauna naujų semantinių spalvų.

Žavus romanas, kuriame dera daug iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų dalykų. Aktualus ir įtraukiantis. Visai vykęs.