Žalčių karalienė

„kas seną vis minės, tas neteks akies... kas seną pamirš, tam abi užriš“
Taigi, esame lyg  „vienakiai“ su savo skaudžia praeitimi, bet vis geriau nei aklais būti šiandien.
Vaikystėje,  skaitant  S. Nėries eiliuotą poemą „Eglė Žalčių  Karalienė“, apsiverkdavau. Tai įvykdavo visada, kai pradėdavau skaityti, ypač skyrelį „Kur namučiai  namai“. Negalėdavau tai paaiškinti. Perskaičius V.V. Landsbergio „Žalčių Karalienę“, supratau šio jausmingumo priežastį.

Sudėtingas ir žiaurių išbandymų persunktas pokario laikmetis Lietuvoje, pasipriešinimo kovų fone. Įtampa išlieka visoje siužeto eigoje. Tai ir romantinė dviejų jaunų žmonių meilė, kurie negali būti drauge. Jis partizanas, slapto pasipriešinimo kovos būrio vadas, ji pajūrio krašto žvejo dukra.Tik baigusi gimnaziją, išteka ir turi gyventi užslaptintą gyvenimą svetur. Paslaptingi jų susiėjimai  - gyvybingos salos, ištrūkus trumpam iš mirties pragaro zonos.

Apysaka „Žalčių Karalienė“ parašyta mitologizuotos  pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvais. Ši modernizuota pasaka tampa apysakos siužetiniu pagrindu pokario Lietuvos realijų fone: laisvės troškimo ir kovos idėjos, dvasinio pasaulio turtingumas, gyvenimo patyrimas , tradicijos, gimimo-mirties-gimimo rato filosofija. Neatsitiktinai šios apysakos herojė Eglė tapatinama su pasakos moterimi, žalčio žmona. Čia perkelta mitologizuota būtis, jos provaizdžiai ir simboliai.

„Eglė žalčių karalienė“ paslaptingiausia pasaka lietuvių tautosakoje, įgalinanti lukštenti gilių metaforų rūbą. Eglė – tai moters paveikslas, kuri neša kiekviena moteris, mąstanti, giliai jaučianti, stipriai mylinti. Jos dvasinė būsena laisvės ilgesys. Niekas neišgydo moters sielos nuo laisvės troškimo. Neprileisdama prie savo fizinės ir dvasinės laisvės nusavinimo, moteris tuo pačiu išlieka mylinti, švelni ir pasiaukojanti. Ji tartum namų židinio deivė.Tačiau ji, kaip ir vyras, yra labai pažeidžiama liūdesiu, meile, ilgesiu, iliuzijom...kai labiausiai vieniša, atstumta, paniekinta, pažeminta.Svajonėse apie jaukų namų židinį, vyro dėmesį, saugius namus, kur galėtų ramiai auginti vaikus, ji stoja į nelygią kovą šalia vyro. Tai skaudžią dalią išgyvenanti moters, kuri pradeda suvokti, jog benamystė – amžina dvasinė būsena šioje žemiškos kelionės piligrimystėje. Tragizmas ne tame, kad kovojama su išoriniais priešais, tragedija slepiasi žmogaus sužeistoje prigimtyje, su kuria jis kaunasi, nes  -  trokšta ir neturi, mato ir geidžia, nekenčia ir žudo.

Atėję čia, pamirškit viltį...
Ši nuožmi ir negailestinga kova tartum visiškai praranda prasmę, nes be laiko perspektyvos negalima įžiūrėti didžių dalykų, o maži - susilieja su kasdienybę ir tampa nereikšmingi.
Kovų pergalės ir pralaimėjimai, jų pasekmių išvadų išsiryškinimas dar toli, kad galima būtų įžiūrėti, ir per arti, kad galima būtų pamatyti...

Apysakos herojė gyvena tartum saugų gyvenimą, bet svetimame krašte jaučiasi kaip tremtyje, nelaisvėje. Paradoksalu – vyras, kovojantis už laisvę, tartum įkalina savo šeimą. Pasakos ir apysakos moterų tipažai yra paraleliniai. Abi yra  „gintaro pilies „ nelaisvėje, abi ilgisi tėvynės, namų. Tame slypi drama. Ilgesys išduoda abi herojes, tampa tragedijos priežastimi.

Kita vertus, apysaka byloja ir kitas, užkoduotas pasakoje, vertybes: ištikimybę, pagarbą, kantrios motinystės dovaną, tikėjimą. Tarp laisvės ir nelaisvės, rodos, nėra ribų. Kur ribos tarp meilės ir neapykantos, tarp melo ir tiesos, tarp išdavystės ir ištikimybės? Tai ribinės antagonistinės sąvokos : mylėdami nekenčiam, siekdami laisvės, įkaliname save ir kitus, ištikimi (kažkam), išduodame ( kažką). Poliarizuotoje visuomenėje šios sąvokos itin užaštrėja arba tampa chimerinės, keičiančios pavidalus. Vertybių skalė pasislenka tai į kairę, tai į dešinę.

Laisvės sąvoka plati, įvairiai suvokiama. Laisvė kam ir laisvė nuo ko, laisvė sau, ir laisvė kaip visuotina vertybė, kai asmens laisvės ribos baigiasi ties kito asmens teisę į laisvę, kai subjektas apriboja savo laisvę dėl kito laisvės.

Ilgesio vedina Eglė (toks apysakos herojės vardas) žūsta, paaukodama save ir vaikus, kaip ir mitinėje lietuvių pasakoje. Grįžusi slapta į Tėvynę, yra išduodama artimiausių žmonių, kuriuos per ilgus metus ji taip troško išvysti. Ieškodama savo dingusio, bet, pasirodo, tuo metu dar gyvo, vyro Žilvino, ji atsiduria pasaloje. Kaip partizano žmona ji meta iššūkį, daro ryžtingą apsisprendimą  - geriau žūti, bet gyvai  nepasiduoti - tampa  savo vyro bendrininke kovoje už laisvę kartu su keturiais vaikais.Tokia laisvės kaina. Ant jos aukuro padėta  v i s k a s. Ir tai ne tragizmas Tai  p a (s i) a u k o j i m a s.

Medis krikščionybės simbolikoje reiškia gyvenimą ir prisikėlimą. Eglė, jos vyras ir  vaikai pavirsta  medžiais – tai labai simboliškas veiksmas, be jokio pesimizmo apraiškų. Tokiu būdu grįžtama į gamtą, išreiškiama ištikimybė savo ištakom  (chtoniškajai ideologija).Tai gyvybės ratas. Sėkla pasėta. Išauga medžiai, susipina šakomis vienybei ir laimei. Tai dvasinio pasaulio simboliai, nukreipiantys pasąmonės galias teisinga linkme. Ši simbolika, panaudota liūdnoje apysakoje „Žalčių Karalienė“,  nuteikia skaitytoją gyvybingai ir optimistiškai ir, patikėkit, nepalieka  jo nusiminusio ir sugniuždyto.

Autorius siužeto naratyvą vysto herojės dienoraščio užrašais. Visi įvykiai perteikiami jaunos mergaitės, po to brandžios moters akimis. Neabejotinų literatūrinių gabumų tekstai iliustruojami poezijos ištraukomis:
Geltoni padūkę drugeliai
Tarp dviejų ąžuolų paklydę
Meiliai gainiojo viens kitą
Prieš viską. Ir po visko.

Iš tiesu,  nieko gražesnio ir nieko graudesnio nesu skaičiusi paskutiniu metu.
Tai kas mane sujaudindavo vaikystėje ir vėliau, jaunystėje, nepažinus dar nei tikrovės, nei savęs, nei šio gyvenimo su jo visomis realijomis ir iliuzijomis,- tai tas transcendentinis ilgesys, užkoduotas kiekvieno žmogaus širdyje, ta “benamė“ būtis, keliaujant į  „tikruosius“ namus, tas mylimojo kvietimas –
„Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!“