Viršvalandžiai

„Viršvalandžiai“ – tai paskutinė, nebaigta Jurgos Ivanauskaitės (1961 – 2007) knyga.

„Tiems, kuriuos erzina specifinė epitafijų ir laidotuvių vainikų užrašų stilistika, „Viršvalandžių“ geriau neskaityti,“ – rašo Jurga. Išties atrodo, jog knygoje turėtų būti apstu  mirties nuojautų, baimių ir apmąstymų šia tema, tačiau rašytoja, kad ir žinodama ligos diagnozę, daug ir džiugiai bei nuoširdžiai kalba apie Dievą,  meilę ir kiekvienos akimirkos svarbą.

„Viršvalandžiuose“ gan plačiai aptariama kančia. Keliami tokie klausimai, kaip: „Ar kentėjimas turi prasmę?“ ir „Kodėl žmogaus kančia, lyginant su bet kokios kitos gyvos būtybės, atrodo tokia baisi?“. Plėtojant šią iš tikrųjų verčiančią susimąstyti temą, dažnai cituojamas danų filosofas Soren'as Kierkegaard'as.

Jurga buvo kupina meilės ir pilnatvės pojūčio iki pat paskutiniųjų dienų: „Meilė gaubia mane iš visų pusių ir nebėra jokios ribos tarp vidaus ir išorės.“ Knygoje kalbama apie ypatingą priartėjimą prie Dievo ir neįprastus, daugeliui gal net neįtikėtinus potyrius meldžiantis ar kenčiant didžiulius fizinius skausmus.

Taip pat aprašinėjamas Lietuvos gydytojų neatidumas ir abejingumas. Tiesa, be jokios pagiežos ir pykčio. Rašytoja, nors ir pažeminta bei įskaudinta, rašo apie tai su ironija: „<...>  jau šiandien arba ryt privalau kapinėse išsikasti duobę (žemė kaip tyčia įšalusi), susisukti į baltas įkapes ir savo valia pasilaidoti.“

Gerai atskleidžiami ligonių, invalidų jausmai patiriant „sveikųjų“ nesupratimą ir apie požiūrį kaip į nepilnaverčius visuomenės narius. Jurgos sesers Radvilės laiško artimiesiems į Lietuvą ištrauka: „ <...>  mes visi kaip faktą suvokiam, kad viešosios erdvės jiems [neįgaliesiems] nepritaikytos, bet tuo suvokimas ir baigiasi. O kai pačiam tenka pastumdyti invalido vežimėlį, nusileisti nuo kalno ar į jį užstumti, tai išvis darosi nesuvokiama, kaip tie neįgalūs žmonės gyvena, iš kur jie semiasi tiek ryžto ir užsispyrimo prisitaikyti prie mūsų jiems primestų sąlygų.“

Laiko ir erdvės sąvokos rašytojai ėmė atrodyti itin reliatyvios. Ji teigė, kad vien sėdėdama ir mąstydama nebesijausdavo švaistanti brangias akimirkas, nors iki tol neištverdavo nei minutės neužsiimdama kokia nors veikla.

„Viršvalandžiai“ yra, ko gero, pati šviesiausia ir labiausiai kupina meilės bei įkvepiančio optimizmo Jurgos Ivanauskaitės knyga.