„Viršvalandžiai“ – nebaigta paskutinė Jurgos Ivanauskaitės knyga. Pasakodama apie dramatiškus paskutinius savo gyvenimo metus, rašytoja šioje knygoje apmąsto kiekvienos gyvenimo akimirkos grožį, kančios prasmę, tikėjimo, meilės, vilties svarbą.
Šią knygą J. Ivanauskaitė rašė iki paskutinių gyvenimo dienų.
Jau dvylika mėnesių gyvenu viršvalandžius. Tai yra tarsi gyvenimas po gyvenimo, savotiškas bisas, sakytum pianistas, vos nenušluotas nuo scenos ovacijų audros, grotų patį mėgstamiausią savo kūrinį.
Pati savęs klausiu, kam ir kodėl rašau šitą tekstą? Kas bus jo skaitytojai? Tokie pat ligoniai, kaip ir aš? Tie, kurie išlėkė už skrupulingai nubrėžto visuomenės savisaugos rato ribos ir atsidūrė užribyje, kas gėdijasi savo negalios, vengia apie ją kalbėti ir slepia fatališką diagnozę, lyg kokią juodą negarbės dėmę?
Tiems, ką erzina specifinė epitafijų ir laidotuvių vainikų užrašų stilistika, „Viršvalandžių“ geriau neskaityti. Tačiau neapsirikite, mano rašymas skirtas ne rimtuoliams, o tiems, kurie mėgsta ir moka juoktis.