Viršvalandžiai

Dvasios akrobatika

„Mirties paribiuose veša aibė aforizmų, banalių sentencijų ir didžiai sentimentalių posakių, kuriuos būtų buvę galima guldyti į mano mokyklinių laikų Atminimų sąsiuvinius ir dabinti spalvotais pieštukais kruopščiai nuzulintomis našlaitėlėmis bei žibuoklėmis. Taigi tiems, kuriuos erzina specifinė epitafijų ir laidotuvių vainikų užrašų stilistika, „Viršvalandžių“ geriau neskaityti“ (p. 12).

Taip, velionės motinos rūpestingai parengta priešmirtinių J. Ivanauskaitės laiškų ir užrašų knyga skaitytoją pasitinka sentimentaliu viršeliu su kruopščiai nuzulintomis pakalnutėmis, kuris slepia dar labiau už širdies griebiantį vaizdinį: mirties patale gulinti rašytoja iš paskutinių jėgų užrašinėja savo paskutines mirties impresijas. Užrašinėja, kaip ji pati savikritiškai sako, laidotuvių vainikų užrašų stiliumi. Taip, tokia specifinė literatūra mane erzina, kaip erzina ir bet kokios taikomosios pseudofilosofijos, didaktinės dievoieškos ar velnioieškos knygiūkštės. Tokios literatūros nepavadinsi ne tik grožine, čia netinka net pats žodis „literatūra“.

Ką gi iš tikro rašė J. Ivanauskaitė? Knygos pradžioje ji tarsi atsako: „Galbūt trokštu ne tiek rašyti, kiek išplėšti sau dar šiek tiek gyvenimo. Mėgaujuosi iliuzija, kad kol rašau – tol esu. [...] Kol rašysiu – tol gyvensiu“ (p. 13). Ilgas laiškas sau pačiai, įkvėptas Marko Aurelijaus pavyzdžio? Neee, brangieji mano. Puikiai pažindamas egocentristinį lietuvių rašytojų mesianizmą ir matydamas, kaip greitai J. Ivanauskaitė tapo „lietuvių tautos rašytoja Nr. 1“, ne be pagrindo tvirtinu, kad ji rašė tautai ir tik tautai. Ši knyga – netgi ne metalaiškas tautiečiams, o atviru kodu užkoduotas pranešimas, perduodantis pačią svarbiausią žinią – viešai slaptą message. Tai nėra literatūra, todėl literatūrologiniams knygų žudikams čia nebus ką veikti, nieko naujo neras ir filosofai arba dar kokie nors sofofilai. Tai knyga mums visiems, t. y. išrinktiesiems, kuriems buvo pranešta ši geroji žinia.

Tad kokią žinią, kokią gerąją naujieną mums praneša J. Ivanauskaitė? Ta naujiena paprasta. Ji skamba maždaug šitaip: „Mielieji mano tėvynainiai, po ilgų klajonių ir ieškojimų – dvasinių, karminių, čakrinių, mentalinių ir dar demonai žino kokių – aš pagaliau suradau tą tiesųjį kelią ir tikrąją tiesą, kurią ir be manęs jūs seniai žinojote, kurią kalė jums į smegenis nuo pat vaikystės, kurią šimtmečiais iš kartos į kartą perduodavo mūsų tėvai ir protėviai. Aš, dukra palaidūnė, vos ne keliais apėjau visą pasaulį tik tam, kad pamatyčiau, jog viską turiu savo namuose. Praregėjau beveik tą pačią akimirką, kai išgirdau savo diagnozę. Dabar nesu jokia išimtis, aš tokia kaip jūs, kaip milijonai jūsų, mano mielieji. Tikiu jūsų Dievą, kuris dabar yra ir mano Dievas – visa mane persmelkianti Esatis.“ Štai tokią vienintelę žinią nepertraukiamu srautu transliuoja šie tekstai...

Prisipažinsiu, mirus šiai rašytojai, kurios knygų puslapiai atrodė kiaurai persmelkti rytietiškų religijų aromatų, apstulbau išvydęs pompastiškas krikščioniškas laidotuves ir išgirdęs katalikų kunigo J. Sasnausko atsisveikinimo žodžius: „Nebuvo jokio patoso, tik Jėzaus ieškojimas ir atradimas. [...] Aš suprantu, kad lietuvių literatūra patyrė didžiulę netektį. Tačiau Dievo karalystė turbūt įgijo labai autentišką ir labai iškentėtą, šviesią, reikalingą istoriją, žmogų, žinią.“ Prisimenu ir žiniasklaidos išpūstą sensaciją: „Ivanauskaitė atsivertė!“ Na, pamaniau, juodaskverniai su ilgaliežuviais užuodė gardų kąsnį, tai skalambija visais varpais apie dar vieną krikščioniškos lietuvybės pergalę. Tačiau dabar, perskaitęs šią knygą, supratau, kad stebėjausi be reikalo – viskas nuoseklu ir logiška, tiesus autorės kelias krikščionių Dievo link parodytas lyg iš katekizmo pradžiamokslio.

Lietuvių tauta moko, kad nereikia girti dienos be vakaro. Teisingai moko. O aš, kvailys, gyriau J. Ivanauskaitės kūrybą (ypač ankstyvąją) už tvirtą bekompromisę poziciją, drąsiai sakomą žodį, maištingą nonkonformistinę dvasią. Pasirodo, per pastaruosius dešimtmečius pasireiškė kažkoks reakcingas dekadansas – postmodernizmas tapo neomodernizmu, o nonkonformizmas virto neokonformizmu. Štai tobulas neokonformizmo pavyzdys: „Keista, kad šiais laikais suvokti savo laikinumą ir baigtinumą yra didesnis maištas nei troškimas suardyti amžiną pasaulio tvarką ir būti nemirtingam. Tikruoju maištininku tampa nebe antžmogis, o tas, kuris drįsta viešai prisipažinti, kad yra bejėgis, silpnas, Evangelijos žodžiais tariant, „mažutėlis“ (p. 21). Taaaip, tokia logika besivadovaujant didžiausia maištininke reikia laikyti kaimo cypdavatkę, kas dieną romiai bidzenančią „pas kunigėlį“... Tikrai kažkas ne taip šio pasaulio karalystėje, šiuose dvasios viduramžiuose, šiame tamsiame laikotarpyje, kai iš vaikiškų knygų išbraukiamas žodis „mirtis“, suaugusieji skaito vienintelę knygą – „Kaip uždirbti milijoną“, o Katalikų bažnyčia, iki šiol neatšaukusi savo garsiojo „Index librorum prohibitorum“, laikoma progresyvia ir maištinga institucija.

Autorė itin daug cituoja (citatas tauta įsimena geriausiai). Ypač 3 knygas: kalinio O. Wilde’o „De profundis“, teologo S. Kierkegaard’o „Laukų leliją ir padangių paukštį“ ir vienuolio Th. Mertono „Mintis vienumoje“. Tarsi su jais susitapatina ir bando jiems prilygti interpretuodama arba persakydama evangelines tiesas. Ką gi, ir aš norėčiau ką nors su kuo nors palyginti. Hmm... Dvasinę J. Ivanauskaitės laikyseną mirties akivaizdoje galėčiau lyginti su garsių mirtininkų, religinių kankinių ar nepagydomai sergančių pasaulinio masto rašytojų biografijos faktais. Tačiau šie žmonės gyveno seniai ir toli, o jų akių, žvelgiančių tiesiai į mirtį, dažniausiai nepamatysi pro storus rožinio stiklo akinius, uždėtus istorikų ir biografų. Todėl reikia pasidairyti po laiko samanomis dar neapžėlusią Lietuvėlę. Pvz., vėžiu sirgusios Kauno poetės Audros Stasiukonytės (1955–1985) pomirtinėje rinktinėje „Vasaros šalnos“ pateiktuose dienoraščiuose nėra nė žodelio apie Dievo malonę – tik nežmoniškai stojiška kova su lemtimi. Niekieno pagalbos nemaldavo ir Danutė Paulauskaitė (1945–2004), šiais visuotiniais ėdesio pertekliaus laikais fantasmagoriškai mirusi iš bado. O geriausias „nonkonformisto iki grabo lentos“ pavyzdys – dabar jau visų primirštas poetas simbolistas Leonas Skabeika (1904–1936), kartais pavadinamas lietuvių Baudelaire’u ir Lautréamont’u. Sirgo tais laikais nepagydoma džiova, dėl savo netautinių pažiūrų ir nemaironiškos kūrybos užsitraukė smetoninės valdžios ir aplinkinių nemalonę. Mirė skurde, visiškai vienas, apsigniaužęs dienoraštį ir „Testamentą“. Jame rašė: „Mes, netikintieji į dievus ir gyvenimus po mirties, šitą žmonijos visuotinį laisvės siekimą neturime moralinės teisės piktnaudoti, tenkinant jį iš netiesos gimusiais surogatais. To mums neleidžia daryti mūsų natūralioji etika ir tiesos meilė. Todėl ir žmogaus gyvenimo tikslas turi būti iš chimeriškų dangaus sferų nukeltas į žemę, į jūsų tarpą, mieli draugai.“ L. Skabeika – išdidžios laisvamaniškos dvasios įsikūnijimas – smulkmeniškai suplanavo visą laidotuvių scenarijų, kuriame kunigai nebuvo įrašyti. Likimo ironija ir sistemos kerštas: jį vis tiek palaidojo „lietuviškai“...

P. S. Toks ilgas mano rašinėlis buvo reikalingas tik tam, kad pasakyčiau vienintelį sakinį: liūdna stebėti dvasios akrobatus, nesugebančius tinkamai atlikti finalinės figūros – „mirties kilpos“, kuriai jie taip ilgai ruošėsi.