Vasara eina per greitai

Kuriantis žmogus neretai būna apdovanotas net kelių mūzų. Nebe naujiena, kad dailininkai (dailininkės) ne tik tapo paveikslus, bet ir parašo gerų knygų. Surengusi nemažai parodų, kažkada intensyviai tapiusi yra garsi australų „Erškėčių paukščių”ir kitų populiarių knygų autorė Kolina Makalou. Iš lietuvių iki šiol žinojome vieną produktyvią lietuvę rašytoją, pagal profesiją – dailininkę – Jurgą Ivanauskaitę. Maloniu netikėtumu tapo J. Ivanauskaitės bendraamžės, taip pat turinčios dailės instituto diplomą, Violetos Židonytės romanas „Vasara eina per greitai“.

Šiuo romanu autorė debiutuoja naujoje jai srityje. Iki šiol Violeta Židonytė išleido du dizaino vadovėlius ir keletą vaikiškų knygelių . Dabar – kaip debiutantei, gana solidus romanas „Vasara eina per greitai“...

Vien pavadinimas ko vertas – tai tarsi ir atsidūsėjimas, ir  tam tikro gyvenimo tarpsnio fiksavimas. Juk kone visi, perkopę tam tikrą amžiaus ribą, pamąsto, kad gyvenimas „…eina per greitai“… Vadinasi, galima manyti, jau vien tuo romano tema patrauks daugelį skaitytojų.

Herojė, kaip ir romano autorė – dailininkė, gerai pažįstanti kūrybos žmones, išgyvenanti įvairias kūrybinio proceso stadijas – kūrybinį nerimą, besimezgančią mintį, įkvėpimą, sėkmingą -arba ne- kūrybinės minties realizavimą. Ji žino, kas padeda ir kas trukdo meninei kūrybai – tai ir kankinanti meilė, ir neapibrėžta ateitis, ir žmogiškos aistros, ir nusivylimas... Tikriausiai todėl romane pakankamai įtaigiai tapomas merginos -jaunos moters- kūrėjos paveikslas. Jos mylimieji – taip pat kūrybos žmonės, labiau už viską – net už meilę, už šeimą - branginantys kūrybinį pradą, tik nedaugeliui Dievo duotą galimybę kurti.

Tik neatimk iš manęs kūrybos,- sako herojei Oletai jos mylimasis Ferdinandas,- be jos aš būsiu nebe aš, o tu dabar gali viską – tai neatimk jos iš manęs...

Kitam herojui, Arnoldui, kūrybinė saviraiška, karjera taip pat svarbi – jis labiausiai nori kurti, tapyti – kai jam ateina laikas rinktis, turėti vaiką ar neturėti, jis savo ilgametei draugei tiesiog pasako: nelaiku čia viskas. Dabar... noriu tapyti, rengtis parodoms...

Čia priešpastatoma vyriška ir moteriška prigimtis: pati herojė, būdama, kaip ir jos išrinktieji, menininkė, vis dėlto svarbiausiu savo kaip moters – kūrėjos įprasminimu laiko naujos gyvybės išsaugojimą ir puoselėjimą.

...Visų pirma- ir svarbiausia – gyvybė yra šventas dalykas,- rašo ji laiške Arnoldui, įkalbinėjančiam Oletą atsisakyti dar negimusio jų vaiko,- po kažkiek metų užaugs Žmogus – toks kaip mes... Gal – geresnis. Ir dabar prasideda Jo ar Jos gyvenimas.

Kūrybinės ambicijos, karjeros darymas herojei yra tik po to, po savęs kaip motinos įprasminimo.  Tuo ji labiausiai skiriasi nuo romano herojų vyrų. ...Palengva ją užplūsta kažkokia neaprėpiama laimė <...>dėl naujos būsenos ir ateities nuojautos. Kas tai- bundantis motinystės instinktas? Koks jis galingas! Gyvenimas dabar jau bus visai kitoks. Tiesiog – tai jau bus tikras, JOS GYVENIMAS.

Knygoje yra nemaža vietos pamąstymui apie tai, kas svarbiausia – meilė ar kūryba, jausmai ar pareiga, piešiama dviejų žmonių meilės amžinumo tikimybė. Juk net ir po dvidešimties metų nuo pirmojo meilės bučinio, daug metų mylimosios nematęs, netgi vedęs kitą moterį Ferdinandas prisipažįsta herojei: Viskas manyje tebėra taip, kaip kadaise. Ir todėl, žinok, mylėsiu tave iki paskutinio savo atodūsio.

<...> Ir gal net gerai,- herojės lūpomis svarsto autorė,- kad toji jųdviejų meilė taip ir nebuvo realizuota? Gal tik taip ji galėjo išlikti amžina. <...> Šita meilė buvo jos viduje. Ji švietė ir šildė. Ji nebetrukdė gyventi. Ji leido kurti.

Romane bandoma gretinti bendražmogiškas vertybes su  beatodairišku karjeros siekimu, kūrybiškumu ir pareiga, svarstoma, kas vis dėlto turėtų būti gyvenimo prioritetai. Mėginama spręsti ir moters motiniško pašaukimo, meilės išgyvenimų įtakos jos dvasiniam augimui, kūrybinei saviraiškai problema, skatinama mąstyti ir vertinti. Todėl Violetos Židonytės  romanas „Vasara eina per greitai“ neabejotinai turėtų rasti savo skaitytoją.