Vasara eina per greitai

Leidykla „Kalendorius“ neseniai išleido pirmąjį Violetos Židonytės romaną „Vasara eina per greitai“. 

Šiai knygai neliks abejingi tie, kuriems tebėra svarbios kasdienės ir sykiu nesenstančios vertybės: sąžiningi žmonių tarpusavio santykiai, nenumaldomas savirealizacijos ir kūrybos poreikis, gebėjimas net sunkiausiomis aplinkybėmis nepalūžti ir tikėti gyvenimu.

Autorė romane vaizdinga, gyva kalba pasakoja jaunos moters istoriją. Į ją įsipina svaigios ir karčios patirtys, meilės vyliai, džiaugsmai ir pamokos.

Tekste daug nuoširdžių atsivėrimų, kurie gali šiek tiek gluminti šių dienų skaitytoją. Nūdienos rašytojai nelinkę atvirai reikšti jausmų, tai, atrodytų, jau senas XIX ar XX a. pradžios literatūros palikimo bruožas. Tačiau, ko gero, vertėtų pasidžiaugti, kad šiandien, kai jausmus priimta slėpti po ironijos, skepsio ar sarkazmo skraiste arba stačia galva neriama į kūno anatomiją, romano autorė turi drąsos neiti pavėjui ir ieškoti savų meninės raiškos priemonių.
Gražiausios yra tos knygos vietos, kur pagrindinės romano veikėjos Oletos išgyvenimai pinasi su gamtos aprašymais – taigi kai kūrybingai remiamasi sena ir, matyt, neišsemiama lietuvių literatūros tradicija. Manyčiau, kad būtent tai apsaugo rašytoją nuo rizikos prabilti sentimentaliai, pernelyg melodramiškai.

Subtili ir metaforiška scena, kai Oleta, laukdama reikalus tvarkančio savo mylimojo Ferdinando, gražią rudens dieną vaikštinėja Trakų ežero pakrante. Jos minoriška nuotaika, susimąstymas ir vienatvė susilieja su vasarą primenančiais ežero kvapais, pilies vaizdu, vandeny raibuliuojančiais ir nykstančiais atspindžiais. Tapant laikiną, netvarų atšvaito vandenyje paveikslą, sugestyviai kuriama vis beviltiškesnių Oletos ir Ferdinando santykių baigties nuotaika:

„... vandens paviršiuje atsispindi visai kitoks pasaulis. Iš gabaliukų, kaip mozaika. Čia yra, o čia, žiūrėk, vėjeliui papūtus, jau ne – subyrėjo... Arba ir visai dingo.“

Taip subyra ir pradingsta ne viena iš laimės akimirkų dėliota Oletos svajonių mozaika. Tačiau nusivylimai, netektys ir kiti išbandymai subrandina trapią, nuoširdžią, patiklią studentę. Autorė neleidžia suabejoti, kad visa, kas patirta, yra neįkainojamos gyvenimo dovanos. Jo – veržlaus, margo, permainingo – metafora romane – vasara. Gyvenimas ne visada giedras ir saulėtas, tačiau aistringai mylimas, dėl to atsidūstama: „eina per greitai“... Oleta drąsiai priima gyvenimo iššūkius, išsaugo tikėjimą ateitimi, gebėjimą džiaugtis savąja vasara, kurioje dar tik labai iš tolo dvelkteli rudens grožio ir melancholijos nuojauta.

Reikia pripažinti, kad „Vasara eina per greitai“– labiau moteriškas romanas. Tačiau jis turėtų vilioti ir vyrus, pirmiausia galimybe įžengti į nepažįstamą, paslaptingą, KITOKĮ Moters pasaulį.