Vasara eina per greitai

Ne vien profesionalūs literatai sukuria gerų knygų. Kitos profesijos turėjimas, o kartu ir geras pažinimas literatą-mėgėją (taip vadinčiau neturinčius literato diplomo) įgalina sukurti ir papasakoti įvairias istorijas įtikinamiau, atveria pašaliniam žmogui nematomų profesinių akcentų bei savitumų, o tai neabejotinai praturtina tekstą. Tačiau stiliaus lengvumas, sklandumas, meistriškai valdoma plunksna neleidžia laikyti romano „Vasara eina per greitai“ autorės (dailininkės) tik literate mėgėja,— rašoma tikrai profesionaliai, o siužetas — palaipsniui vis labiau intriguojantis — pagauna ir nebepaleidžia. 

Romano „Vasara eina per greitai“ herojė – taip pat dailininkė. Todėl pasakojimas įdomus, pagrįstas, įtikinantis. Gyvai, išjaustai aprašomi studijų įspūdžiai ir išgyvenimai. Autorė įtaigiai piešia „kūrybai pasmerktus“ žmones, kai jie, nors ir išgyvendami meilės pilnatvę, negali būti laimingi be kūrybinės savirealizacijos. Herojus taip ir sako mylimajai: „Tik neatimk iš manęs kūrybos. Be jos aš būsiu nebe aš, o tu dabar gali viską – tai neatimk jos iš manęs...“.

Romane plėtojamos kelios vienodai svarbios temos – nesustabdoma gyvenimo tėkmė, moters menininkės gyvenimo sudėtingumas, savęs ieškojimas ir atradimas, kelias į kūrybinę saviraišką, gyvenimo prioritetų pasirinkimas. Nors papasakotos istorijos nepavadinsi meilės trikampiu, joje dalyvauja trys asmenys - jauna mergina, vėliau jau subrendusi moteris,- ir du vyrai. Jie abu tarsi ir myli heroję, tačiau jų visų ateitis savaip komplikuojasi – dėl neryžtingumo, atsakomybės stokos, dėl susiklosčiusios situacijos, tačiau gal labiausiai – dėl kažkada nutylėtų svarbių dalykų. Taip tarsi teigiama, kad santykiai, grįsti melu – ar gal tik visos teisybės nepasakymu - pasmerkti, ir kad net „kaltasis“ neturi ramaus, patogaus gyvenimo.
Visi trys pagrindiniai personažai – artimų meniškų profesijų, jiems visiems meninė kūryba yra ir savęs įprasminimas, ir gyvenimo būdas, tarsi verčiantis atsisakyti ramaus asmeninio gyvenimo... Tačiau bene pagrindinis romano „veikėjas“ vis dėlto yra meilė. Ji ir kuria, ir komplikuoja - ne tik herojų tarpusavio santykius, bet taip pat ir jų ateitį.

Santykis – meilė-kūryba vyrui ir moteriai skirtingas ne vien dėl jų prigimties, tačiau ir dėl moralinių prioritetų. Knygoje bandoma suvokti, koks tai jausmas?„...labiausiai kurianti, bet ir labiausiai griaunanti jėga“?.. Palaiminimas ar prakeikimas - kas, jei nulemia visą žmogaus ateitį? O jei, nepaisant begalės kliūčių, nutylėjimų ir nesusipratimų, taip ir nerealizuota meilė tebegyva ir po dvidešimties metų – gal ji galėjo būti amžina? Gal žmonės tiesiog nesuvokė, kad kažkada be reikalo priešinosi likimui, nekovojo už jo siųstus jausmus -ir taip pražudė savo laimę?

Mes niekada nesužinosime, kas būtų, jeigu būtų... Tačiau visuomet galime elgtis sąžiningai, ypač patys prieš save, taip apsisaugodami nuo savigraužos, nuo sąžinės priekaištų.
Romanas „Vasara eina per greitai“ - vis dėlto nėra vien meilės romanas. Greičiau tai - verčiantis susimąstyti pasakojimas apie dvidešimt jaunos moters gyvenimo metų, apie ją subrandinusius sudėtingus jausmus, apie nelengvą herojės tapsmą iš „meilės vergės“ į laisvą, nepriklausomą -ir, tikriausiai, daug laimingesnį - kuriantį žmogų.

Per aspera ad astra.