Vardas tamsoje

Vos žvilgtelėjus į Renatos Šerelytės romaną “Vardas tamsoje”, suintriguoja viršelis (vyriškis nuoga krūtine, rankose laikantis smuiką) bei klausimai knygos nugarėlėje. “Ar kada nors, išėję iš baro, matėte prieš akis nubėgančią baltą gudobelę?..” Iš tiesų, ar matėte? Ne? O pagrindinė knygos veikėja matė. Ir ne tik tai. “Ar prancūziški buldogai kada nors sveikinosi su jumis Karaliaus Saulės, o rusiški spanieliai – didžiojo Lenino kalba?..” Šie keistoki klausimai išties primena Jurgos Ivanauskaitės tekstą knygos “Placebas” nugarėlėje. Tačiau Šerelytės tekste bent jau nesurasime skaitytojus viliojančio pagudravimo: “Ar esate vyras? O gal moteris?(...) Jei bent į vieną klausimą atsakėte teigiamai, tai “Placebas” – kaip tik Jums!” Ar nebūtų aiškiau pasakyti, kad ši knyga – visiems? Galbūt tai dar vienas “euroromano”, kuriuo vadinamos pastarosios knygos atributas?..

Renatos Šerelytės knygos “Vardas tamsoje” pasakotoja yra mažo miestelio tardytoja, neretai prisimenanti savo nelaimingą vaikystę (mirusią motiną, nevalyvą ir bjaurią pamotę, prasigėrusį tėvą, bendrabutį), jaunystę bei pirmąją meilę – savo muzikos mokytoją. Šiam vyriškiui pasakotoja negaili gražiausių vardų – “auksinis Buda”, “ketursparnis serafimas”... Tačiau brangusis mylimasis tarsi puolęs angelas. Jis ir vėl pasirodo, dabar jau trisdešimtmetės tardytojos gyvenime. Šįkart kaip buvęs KGB agentas, žudantis jaunas merginas...

Pasakotojos gyvenimas: smulkūs mažo miestelio nusikaltimai, namie laukianti katė, nesaikingas brendžio ir kavos vartojimas persipina su sapnais, vizijomis, prisiminimais... Kartais (ypač knygos pabaigoje) net sunku suprasti, kur baigiasi realybė ir prasideda haliucinacijos. Paskutiniuose keliuose puslapiuose pasakotoju staiga tampa buvęs tardytojos mylimasis. Jis prisipažįsta žudęs septyniolikmetes (“joks vyras, neišmanėlis be klausos, neišderins trapių stygų...” - aha, štai ką simbolizuoja smuikas viršelyje!) Kartais muzikuojantį “kgb’istą” apima jausmas, panašus į šizofreniją. “Gal man... šizofrenija?.. Jeigu ir šizofrenija, nieko baisaus. Psichiatrai nustatė, kad kai kurie šizofrenikai gali puikiausiai eiti aukštas pareigas ir padaryti valstybei daug gero.” Ar iš tiesų tardytoja ir jos mylimasis – tas pats šizofrenija sergantis žmogus, kaip savo recenzijoje teigė gerbiamas Sigitas Parulskis? Rodos, baigdama knygą, Renata Šerelytė pateko į keblią padėtį. Tad, manyčiau, daugelis skaitytojų gali taip ir linkti nelabai ką supratę... Kas tas slaptas gerbėjas, pasakotojai dovanojęs nuodingas gėles? Tai turbūt ne vienintelis klausimas kilęs man, gal ir dar kam nors, perskaičius knygą.

Vis dėlto visas klišes atperka nepaprastas autorės humoro jausmas bei ironija. Romane apstu vietų, kurios privers nusišypsoti ir didžiausią paniurėlį. Štai keletas jų:

“Pro praviras duris sklido griežtas Atali balsas: tokiais dalykais prašom mūsų netrukdyti... jeigu taip norite, rašykit pareiškimą, bet mano nuomone, jums geriau kreiptis į kunigą. Būtų seni laikai – pasiųsčiau į partijos komitetą. Tada tai buvo aukščiausia dvasinė instancija. Dabar, deja, šias pozicijas užėmė Dievas. Ne prezidentas, ponia, prašom nepainioti.

Protinga toji Atali. Ir aš tą patį pasakyčiau.”

<…>

“Brunetas, nieko nesakydamas, atsisagstė kelnes, bloškė šalin diržą ir liuoktelėjo ant manęs kaip grizlis. Prisiminiau karatė pratybas ir pabandžiau spirti, bet gulomis tai padaryti sunku, juolab kai slegia koks aštuoniasdešimt kilogramų gyvojo svorio ir antra tiek niekšybės. Be to, Liusės sijonas su didžiausiu džiaugsmu pats nusmuko, rupūžė, daugiau aš jo nesiskolinsiu.”

<…>

“Gerbiama kolege, - sausu kanceliariniu stiliumi rašė Spragtukas, galbūt šitaip tramdydamas atgijusius savo jausmus. – Jūsų laiškelis buvo gana netikėtas. Prisimindamas Jūsų stropumą (ką jis turi galvoje?.. Ar tik nebus laikas jo atminty pakoregavęs mano paveikslo?..)... ir teikiančius vilčių darbus (turbūt prisiminė susikirtimą per teisės istorijos egzaminą), siunčiu konfidencialią informaciją, kurią pavyko gauti. Nesuprantu, kam jums jos prireikė. Labai prašom ištrinti ir sunaikinti. Sėkmės Jūsų darbuose. Siunčiu savo žmonos nuotrauką.”

Tai jau skambėjo kaip mandagus prašymas su erotinėm potekstėm į jį nesikreipti.

Apžiūrėjau nuotrauką – Spragtuko žmona priminė simpatingą akiniuotą triušį.”

Jei jau prisiminėme triušį, tai pasakysiu, kad apie gyvūnus knygoje užsimenama gana dažnai. Ypač minimi du katinai. Tai pasakotojos augintinė Ing Jang (- Čia tu, pragaro išpera, draskeisi?.. – paklausiau, vos atgaudama kvapą. - N... miau, - atsakė katė.) ir prokuratūros šefo numylėtinis Omaras Chajamas, kuris dėl depresijos apsigyveno savo šeimininko kabinete (- Šersiu jį pats ir kaką pats valysiu!.. – suriko prieštaravimų nepripažįstančiu balsu.(...) - Katėms irgi reikia atsipalaiduoti!.. – dar riktelėjo.).
   
Gyvūnų gelbėtojas, veterinaras Klepavičius, rodos, turėtų būt padorus žmogus. Bet kur tau! Negana to, kad “į senatvę jam pasimaišė protas – sumanė gydyti žmones, bet vaistus iš įpročio išrašydavo veterinarinius, patiklūs pacientai gerdavo ir netgi pasveikdavo”, ponulis pats nušienavo savo tulpes ir dar kreipėsi į prokuratūrą, kad išaiškintų niekadėją... Nuviltas bylos eigos, Klepavičius prisipažino. Tarsi to nebūtų gana, įkyriai reikalavo, kad būtų ištirti augaliniai pėdsakai ant nusikaltimo įrankio – turkiško kardo – ašmenų... Ir dar ne su vienu tokiu kvanktelėjusiu veikėju susipažinsite perskaitę knygą...

Vis dėlto, matyt, daugeliui iškilo klausimas, koks gi yra tas paslaptingasis vardas tamsoje? Vienareikšmio, konkretaus atsakymo turbūt nėra. Juk tamsa tokia neapčiuopiama ir neapibūdinama, kaip ir pats gyvenimas. Vardas tamsoje galėtų būti ir mirtis, ir blogis. Tačiau kiekvienas suras kitą vardą, kitą siluetą, kitą atvaizdą. Tad siūlau pasinerti į Renatos Šerelytės sukurtą knygos pasaulį ir surasti savo vardą tamsoje...