Vardas tamsoje

R. Šerelytės "ledynmetis" buvo drastiškų improvizacijų laikai. Klampių metaforų, stilizuoto sielvarto, provincinio alkoholizmo, nihilistinės melancholijos ir egzistencinio stingulio laikai.

"Vardas tamsoje". Drąsus pirmasis viršelis (dailininkas Daumantas Každailis). Galinis knygos viršelis (visi pirmiausia sprendžia iš išvaizdos) užmena žaismingą mįslę: "Tiesiog toks yra šiuolaikinis pasaulis – nepažinus kaip tamsa. O tas vardas, kuris nušviečia tamsą baugiomis purpuro raidėmis, palengvėjimo nesuteikia. Koks tai vardas, tebūnie paslaptis". Ar čia prasideda R.Šerelytės taip mėgstamos postmoderninės metaforų pynės? Ar tai pirmasis smuiko raktas teksto muzikai atrakinti? Paslaptingas apipavidalinimas suponuoja skaitytojo ieškotojo požiūrį. Tad koks tas "Vardas tamsoje"?

Tamsa sublimuoja nebūties, sutrikimo, negyvybės semas – nuteikia bendrai romano nuotaikai, nurodo detektyvinio pobūdžio kryptį; vardas - sąvoka, suponuojanti žmogaus buvimą, vardas – turėsiantis tapti veikėjo sąmonės ženklu. Pavadinimas susieja dvi kategorijas – kriminalistinę ir žmogiškąją. Šiuolaikiniame tekste (o ypač R.Šerelytės romane) galime ir nesitikėti tradicinės veikėjų–laiko–vietos–kryptingo siužeto formulės. Pervertę kruviną antrąjį viršelį, paskui simpatiškai besišypsančią autorę tiesiu taikymu neriame tamson: "Nors tamsa neatsargi, palieka daugybę netvarkingų įkalčių ir bežadžių liudytojų, ji niekuomet neįkliūna. Niekada neišaiškėja tikrieji jos nusikaltimo motyvai; tamsa primena maniaką, kuris neturėjo nei tėvų, nei vaikystės, todėl teismo psichiatrams ir advokatams nėra į ką remtis" (p. 5) Tamsa ir mirtis personifikuojamos. Ne žmogus čia karaliauja: "mirtis, tas pagrindinis įtariamasis, nesveikai trokštų išgarsėti, pasirodyti teisme ir, be kita ko, galėtų gauti nemokamą advokatą" (p. 23). Paradoksalu – destruktyvus, nihilistinis pradas taps kiekvieno personažo, gamtos reiškinių, buities detalių ir transcendencijos apraiškų gyvybe. Pati mirtis – akstinu romano progresijai. Labai lėtai, sekant kelio ženklus – daugybę mirties įvaldytų pavidalų (ten kur "smertis" – nepaskubėsi). Romane leitmotyviškas tampa mėgavimasis įvairiomis mirties formomis ir galimybėmis. R.Šerelytė talentingai, nors ir šiek tiek nekrofiliškai, kuria palyginimus, paraleles, metaforas ir metonimijas, balansuodama tarp detalaus natūralistinio aprašinėjimo ir beveik nesąmoningo polėkio, kai atleidžiamos poetinės vadelės: "rankena klaktelėjo kaip sumedėjęs pakaruoklio liežuvis" (p. 133), "(...) savaitiniu pakaruokliu, nuo kurio neskausmingai ir tyliai, irdami į plaušus, luposi minkštieji audiniai ir plaukai" (p. 30), "padėjusi galvelę ant vonios krašto, šypsojosi mums stingdančia, ažūrinių mirties putų papuošta burnele" (p. 25). Tokie vaizdiniai gali pasirodyti meniškai fantasmagoriški, kartais perdėm savitiksliai: "sunku suprasti žmogaus nuotaiką, kai viršutinis odos sluoksnis nuslinkęs ir pro pajuodusius audinius kur ne kur šviečia geltonas kaulas. Greta guli sunki pliauska, kurios jis nebesuima yrančiais pirštais, tik išterlioja juoda kraujo ir pūvančios mėsos koše, o murmesys panašus į tirštos sriubos burbuliavimą" (p. 185). Tai jau pažįstamas Šerelytės braižas. Ir perspektyvus – postmodernioje estetinėje realybėje, kurioje, anot M.Dufrenne, – mirtis madinga, suvokiama ne kaip atsitiktinis faktas, o kaip anoniminis mirimo procesas.

Prie šios "mirtinos" koncepcijos labai tinka detektyvinio romano žanro elementai. Socialiniu požiūriu nusikaltimas – tik pirminė autorės patirtis. Nusikaltimas ir mirties (kartu ir žmogaus bei gyvenimo) pažinumas tampa tikrąją menine tiesa, kūrybine siekiamybe, o pasirinktas (matyt, sąmoningai) detektyviškas požiūris į pažinimą autorę disciplinuoja: "Nusikaltimas, brangūs draugai, yra natūralus ir neišvengiamas reiškinys, kaip gimimas, mirtis, psichinė liga" (p. 58). Čia pastebimas ironiškas požiūris į realijas: "pagrindinio šalies dienraščio kriminalinės skiltys rankas kratytų – tokios psichodelikos mes nededam, kreipkitės į televiziją, tik mokėkit tinkamai pateikti, tada gal iškišit. Poltergeistas, nors seniena, dar gana populiarus, ypač tarp reinkarnacija tikinčių kaimiečių" (p. 194). Ironijos persmelktas veikėjos (matyt, ir autorės, nes tai būdinga ne tik jos grožinei literatūrai, bet ir publicistiniams straipsniams) pasaulėvaizdis gelbsti ir linksmina.

Kriminalistikos kontekste pagrindinė veikėja vizijų pavidalu reflektuoja praeities potyrius, reakcijas į esamą aplinką, niekada neįvykusius įvykius. Skaitytojui pamažu išsikristalizuoja šokiruojantis moters paveikslas – "alkoholio" (dar ne narkotikų) kartos miestelio teisėja, maukianti kavą, kovojanti su neteisybe (ypač su savo haliucinacijomis) ar net su "paranormaliomis galiomis". Rupus tekstas, kupinas įkyrių "alkoholinių" gyvenimo miniatiūrų: "Savijautą gerina nebūtinai korvalolis, smirdintis prostitučių vaistas. Tinka kokainas, tazepamas, dichlofosas, polietileniniai maišeliai, moterų žurnalai, totaliniai išpardavimai, bet niekas negali susilyginti su brendžiu" (p. 184). Dar Žemaitė rašė, kaip vyrai geria ir geria, ir galo nematyt. Žemaitės premiją R.Šerelytė jau gavo (ne už alkoholizmo – už kaimo tematiką, bet tos dvi sąvokos neatsiejamos). "Nieko nėra baisiau už geriančią bobą", – sako žmonės, bet autorė mėgsta provokacijas. Kur alkoholis, ten ir atsiminimai – slogūs sapnai, "(...) kurių pagrindinis komponentas buvo išnykęs laikas (...)" (p. 52). Nelaiminga (kartais ir laiminga) vaikystė taip pat įkvepia: karinių patriotinių dainų repertuaras, eilėraščiai apie proletariato Vadą, komjaunimo ženkliukai, Lenino ir Kapsuko skulptūros... Atsiminimai ar brendis sukelia siurrealistinius vaizdinius – vizijas, sapnus, haliucinacijas: "Pasąmonės kloduose, atgaivinta brendžio, sukirbėjo siurrealistinė nuojauta. (...) Siurrealistinės nuojautos šaukėsi dar vienos brendžio taurės" (p. 17). Taigi iš "paslaptingo sapno ėduonies" paveikto gyvenimo ima formuotis kupina mistikos, intuicijos, nuojautų nauja estetinė realybė – metafizinė romano erdvė, kuri, matyt, svarbiausia, siekiant meninės tiesos – tamsos vardo pažinimo. Sapnas su priešingu realybės klodu tampa fundamentaliais kūrinio matmenimis, kurių vertikalėje dėstomi smulkesni romano prasminiai momentai – gėlių, dulkių, zomšos, lapų, aliuminio, vandens ir daugybe kitų metaforų skleidžiamos nusikaltimo, mirties, pažinimo, erotikos, vietos po saule, trupučio meilės egzistencinės prasmės.

Mirties apraiškomis tampa ir žemiški veikėjai. Jie, persekiojami "depresijos, graužikų ir velnių" (p. 7), įgyja ano pasaulio žvalgo statusą: mokytojas "ne nuėjo, o nusklendė, per visą sparnų plotį išskleidęs kapinių drobulę" (p. 155), "švytėdama praskridau virš juodo kanalizacijos vamzdžio" (p. 164) ir taip toliau. Net katinas In Jang – "pragaro išpera", "tikras nakties žvėris, kapo angos akmuo, palydovas į Tanato karalystę" (p. 65), – rodos, sukurtas tam, kad pateisintų veikėjos sapnus.

Tik Jo sudievintas paveikslas kontrastuoja su destruktyviu pasauliu: "Jis atsilošė, atsisėdo lotoso poza ir pažvelgė į mane – auksinis Buda" (p. 10), o religinė istorija perfrazuojama į erotinį aktą: "Prisiglaudžiau prie švytinčio Budos kūno. Kažkur toli, sulaukėjusio sodo gilumoje, plakė širdis, nepajėgdama išsilaisvinti iš auksinio obuolio. Sklaidžiau lūpomis minkštus kūno pūkelius, yriausi per tamsius papilvės asiūklius, kol aptikau pasislėpusią sandalmedžio gyvatę ir sugavau lūpomis jau besiruošiančią kirsti" (p. 15). Šioje dieviškoje šviesoje gimsta daugialypės meilės tema: vergiškos su "prieraišios meilės ženklais", marionetinės su "šilkinėm virvelėm", nuodingos su "kvėpuot neleidžiančiom nosinėm". Mirtinos – su "neišlukštentais migdolais!..". Juk dievas šiek tiek susijęs su mirtimi?.. Vėliau Jis atpažįstamas kaip žudikas.

Aktyvi mirties (ir erotikos) patikėtinė – gamta. Tai metonimiškai, metaforiškai pateikiamos būsenų refleksijos. Tokias apraiškas galima interpretuoti kaip tradicinius panteizmo atšvaitus romane, nors autorės nusakomas žmogaus ir gamtos santykis, rodos, tam prieštarauja: "žmonės apskritai neįeina į gamtos reiškinių kategoriją, jie kur kas aukščiau, bet kur – niekas nežino" (p. 45). Tačiau romane tiesiog tiršta gamtos pavidalu tūnančios mirties: mirties siaubą giedantys lapai ant stogo, po kojom ir visur, kur įmanoma, nuolatinis stovinčio vandens motyvas, gėlės – kaip seksualumo ir mirties ženklai, slapstančios, klaidinančios ir aitrinančios sielą dilgėlės, "kito laiko" gerbėjo dovanojamos piktžolės. Juk "šitie augalai – tilteliai, kuriais jis nori pas mane ateiti". Jos pasirodo besančios nuodai, o "Mažos nuodų dozės neretai veikia kaip vaistai, ir jomis gydomasi nuo neišvengiamos mirties" (p. 37).

Tamsa ir mirtis, rodos, apčiuopiamos ir vizualios – knibždėte knibžda, švysčioja, blykčioja. Prioritetus suteikiant juslėms, per pagrindinius žmogaus fiziologinius pojūčius galima atpažinti mirtį – taip autorė išreiškia ir veikėjų santykį su realybe. Lytėjimo pojūčiu vis suvokiamas metalinis (aliuminio) negyvumas, minkštumo įspūdis išreiškia ir neskaidrumo, netyrumo semą: šilta flanelinė nosinė, "migdančiai užlipdanti burną" (p. 9), "silpnai dvelkianti chloroformu" (p. 7), tylos pūkeliai, zomšinės brendžio adatėlės, "kaip sunkios pilkos švino dulkės jie [sapnai] gula ant tų atminties stalčiukų" (p. 202), nuo grindų pakylančios dulkės mylimojo namuose, kai jo jau nebėra (p. 31). Pažinimas metaforizuojamas, panaudojant skonio pojūtį: "Matyt, geriau nežinoti, nes pažinimas yra kartaus chinino skonio, ir jeigu gydaisi juo nuo protinės bejėgystės, svarbu nepadauginti, nes ne tik nieko nesužinosi, bet dar ir numirsi" (p. 57). Girdimas "mažų dantukų kalenimas po žeme" (p. 33), "ėdrus grikšėjimas, trūnijančių lentų girgždesys" (p. 34), mirusi mergina, gulinti šaldytuve, klausosi "vos vos teprasidėjusių, tykių kaip blakstienos virptelėjimas irimo procesų" (p. 46), nesiliaujantis fakso kitame kabinete šnabždesys, "rodos, net girdžiu, kaip žvanga sulankstytas žygio katiliukas, o tarp šiurpaus metafizinio šnabždesio – jaukus ir savas – pasigirsta vienas kitas rusiškas triaukštis" (p. 109). Nuolat uodžiamas nuodų, "slogesnis nei chloroformas turgaus kvepalų kvapas" (p. 41), "saldus žibučių kvapas" (p. 42), siera, švieži svogūnai, rūgstantis dumblas ir pelkių dujos, "supuvusiais dumbliais dvokiantis mirties rūkas" (p. 192). Šiek tiek neįtikinamai skamba: "Nepalikti kvapo – žvėries ir nusikaltėlio bruožas" (p. 186), nes romanas alsuote alsuoja mirtimi, o žvėris juk iš tolo trenkia. Akys irgi turi kur pasiganyti – mirtis spalvota, dažnai švytinti – nenatūralios, negamtiškos spalvos: "mirusios šviesos kvadrate" (p. 18), "kaulas ėmė švytėti mėlynai, kaip mirtino viruso graužiamas" (p. 127), Jėzaus radioaktyviai švytinti širdis bažnyčioje (p. 153), žalsvai švytintis kanalizacijos šulinys, kur rastas valkatos lavonas (p. 164), "veidas net žalias nuo sapnų apnašų" (p. 53), žalių akių motyvas.

R.Šerelytės romanas – kaip ir pirmasis – apie žmogų (tiksliau moterį), klaidžiojantį vizijų keliais ir nusikaltimų šunkeliais, sovietinio miestelio pakrūmėmis, apie žmogų (tiksliau moterį), mintantį savo sapnais bei alkoholiu ir kava, mėginantį pažinti tai, kas nepaklūsta racionaliam pažinimui. Beveik nieko nauja. Romanas tamsus ir paslaptingas – blogio gelmės, su kuriomis niekas net nesistengia kovoti: "Blogio gelmės juodos ir paslaptingos, niekad neįveiksim jų tradicinėmis priemonėmis" (p. 48). Skaitytojui siūloma įbristi į tą tamsą... ir bandyti nuspėti, koks vardas tos tamsos, pabundančios pusę pirmos, – "Vėlių valandą, anot Remarko" (p. 66). Bet, rodos, per visą romaną taip ir nesibaigia ta vėlių valanda. Visas gyvenimas teka pusę pirmos.

Ta tamsa tokia gyva ir jautri lyg poezija, kad jos vardas tegalėtų būti mirtis (kitas gyvenimas?): "Apkabintum, kaip tirpstančio vaško rankomis apkabina negimęs sūnus, sudegęs saulės nušviestoj operacinėj, šnabždėdamas: ne gležna krūtis prisilietė mano lūpų ir ne pieno srovelė nutekėjo gomuriu – trinktelėjo krosnies durelės, palijo baltais pelenais" (p. 158). Ji turi daugybę vardų – kaip žmonės daugybę veidų. Tamsoje jie visi vienodi, todėl apgraibom gali ieškoti nepakartojamų bruožų...

Aš jau pabandžiau... O Jūs?..