Vardas tamsoje

Gal Renatos Šerelytės naujoji knyga ir neturėtų būti ta proga, kokia aš norėčiau išsakyti savo šiek tiek kritiškas mintis. Bet pats jos pavadinimas – "Vardas tamsoje" – įkvėpė šiek tiek pamąstyti apie rašytojo vardą ir jo vertę.

Kuklios mano rinkodaros žinios sako, jog į vardą yra investuojama ir gaunamos palūkanos, jis yra perkamas ir parduodamas. Daugiausia pinigų šiame pasaulyje uždirba tie, kurie pelningai parduoda savo sukurtus vardus. Rašytojai kartais už pinigus parduoda savo knygų pavadinimus, kartais tik idėjas, o kartais – ir savo vardą. Tuo tarpu R.Šerelytė nusprendė tą vardą paslėpti tamsoje. Įdomu? Ne? Tiesą pasakius, gal ir intriguoja.

Natūralus klausimas: kam jį reikia slėpti? Galbūt jis labai svarbus? To dar kol kas nežinai, tačiau pervertęs romaną užkliūvi už vidinio knygos aprašymo. Gauni tiesų smūgį į kaktą – "Romane savitai sulydyti modernios psichologinės prozos ir detektyvinės fabulos elementai (tai dabar būdingas europinio romano modelis)..." – ir mąstai, ką gi tai galėtų reikšti. Viena vertus, norėtum, kad čia iš tiesų būtų europinis romanas, antra verus, bijai, kad tavęs ir vėl kas nors tiesiog "neišdurtų".

Ant viršelio užklijuotas nuogalio torsas. Sprendžiant iš visko, turėtų dvelkti erotika. Nors, kai pažiūri atidžiau, nebesupranti, kas čia per erotika? Pavyzdžiui: "Šiltu ir ramiu delnu paglostė mano šlaunį, pakedeno nuliūdusius Veneros krūmelius". Neskanu, na, pagalvokite patys. Kita vertus, gal kam ir patiks. Ne man teisti. Tiktai garantuoju, kad dvidešimt mano pažįstamų (ir knygas skaitančių) vyriškos lyties draugų toliau tikrai neskaitys. O pravertę dar dešimt puslapių, mes knygą šalin ir pasakys, kad kažko tikrai trūksta.

Pamenu ne per seniausiai skaitytą vieno kultinio Rusijos rašytojo Viktoro Sorokino romaną "Keturių širdys", kur erotikos ir smurto scenose aprašoma netgi tai, kaip šikama vienas kitam į burną. Būdamas doras pilietis, pasibaisėjau, bet iškart pagalvojau: "Įdomu, koks jausmas turėtų lydėti rašytoją, rašantį tokius dalykus". Pabandai įsivaizduoti... Na, kartais pavyksta...

R.Šerelytei irgi kartais pavyksta. Pavyzdžiui, ji tikrai puikiai aprašinėja personažus, kurpia tokius, iš kurių dalis tikrai verta dėmesio. Visgi, mano įsitikinimu, jie galėtų būti kur kas įdomesni esant visai kitam kontekstui. Jų frazės ir replikos tokios nerealios, kad jas suprasti gali nebent moteriška vaizduotė. O aš, deja, esu vyras. Ir greičiausiai toks, kuriam ant ketvirtojo knygos viršelio užrašyta: "Jūsų IQ pernelyg žemas, ir ši knyga ne jums". Aš tai suprantu, "iš kuklumo mirštanti" Renata, bet Šerelyte". Tačiau tai vis tiek nieko nekeičia.

Paprasčiausiai, kai mums bando parduoti tai, ko nėra, mes imam ir supykstam. Jeigu būčiau priekabus kritikas, pajusčiau netgi nuoskaudą, nes iš "europinio" romano aš tikėčiausi bent jau griežtos struktūros ir aiškaus siužeto, o ne siurrealistinės dramos, apsuptos pagiringų vizijų. Visgi čia greičiau užuomina, skirta autorės sumanymui, o ne jos talentui ar asmenybei.

Na, patinka R.Šerelytei lyrinė psichologinė lietuvių literatūros patirtis. Yra jos. Na, ir kas? Yra "Varde tamsoje" ir detektyvo, ir meilės romano užuomazgų. Yra joje ir daugiau dalykų, kas būdinga dabar išvešėjusiai feministinei literatūrai – sapnų, vizijų, vyrų priekabiavimo prie moterų, kas pastaruoju metu ypač madinga. Tiktai skaudžiausia tai, kad didžioji dalis to, kas rašoma knygoje, tavęs neįtikina. Nes nežinai, ar tai yra nuoširdu, ar ne.

Labiausiai stebina šios siurrealistinės dramos pasakotojo, o tikriau – pasakotojos vaidmuo. Kai kurie jos pastebėjimai arba sulyginimai – užmuša. Kartkartėmis nusišypsai, o kartkartėmis ir pykteli. Susižavi sakiniu: "Ar prancūziški buldogai kada nors sveikinosi su jumis Karaliaus Saulės, o rusiški spanieliai – didžiojo Lenino kalba...", bet iki galo taip ir neišsiaiškini, ar gali pasitikėti rašytojos nuoširdumu. Ar ji tikrai rašo tai, ką galvoja, ar tiesiog manosi turinti taip rašyti.

Ką nors daugiau pastebėti vienos iš jauniausių Lietuvos prozos "žvaigždžių" kūryboje negaliu. Jeigu mes sekame J.Skablauskaite – gerai. Jeigu sekame J.Ivanauskaite – irgi gerai. O jeigu šviesiausių žodžių nusipelniusiu J.Kunčinu – tiesiog nuostabu.

Tiktai, kalbant apie rašytojo vardą ir vertę, manau, sunku patikėti rašytoju, jeigu jis savo vardą matuoja, pavyzdžiui, pinigais ir įžvelgia tik skaitmeninę kūrybos ypatybę. Dar sunkiau, jei rašytoją valdo ne noras rašyti, o kiti interesai – tarkime, noras kam nors atkeršyti, apjuodinti ar suvesti asmenines sąskaitas. Tokiu atveju būtų labai blogai. Bet gal taip nėra.

P.S. Beje, noras viršelio nuotraukoje panėšėti į J.Ivanauskaitę – sveikintinas.