Šnabždesys

Žinote, niekada negailėjau laiko praleisto su knyga. Kad ir kokia ji būtų. Atrodo, būna išimčių.

Ne, nesigailiu, kad sueikvojau apie 2 valandas skaitydamas dvidešimtmečio debiutanto knygą. Bent jau sužinojau, kuom kvepia ponas Normanas.

Knyga paėmiau recenzuot, kai išgirdau šį bei tą apie jos turinį – filosofijos dėstytojas susiduria su žmogiškom problemom ir mėgina jas spręsti naudojant savo žinias. Oho, pagalvojau. Visai įdomu. Maniau, jog tai bus kažkas panašaus į filosofinių teorijų analizavimą, pritaikymą realiame gyvenime. Maniau netgi, kad autorius kažkoks užsienietis. Kurgi tau! Maža to, kad lietuvis ir dar visai jaunas, tai dar ir „rašykuose“, pasirodo, kažką publikuoja. Oho, pagalvojau – dar įdomiau bus. Perskaitęs patvirtinau pats sau, kad neapsirikau. Be galo įdomių dalykų apmąstymams radau, pavyzdžiui - kas paskatino leidyklą išleisti šį romaną.

Girdėjau komentarą, jog knyga parašyta „be stiliaus“. Kurgi tau, stilius yra, ir dar koks savitas! Bent jau man nedažnai po akim pakliūna knygelė, kur vienoje eilutėje telpa 3 sakiniai. Tiek daug tarpusavy nesusijusių, labai paprastų žodžių. Ir įvykių. Pagirtina ir tai, jog ponas Normanas nevargina savo skaitytojo sunkiais žodžiais – net jei kokį nors sudėtingesnį pavartoja, tai tučtuojau viską paaiškina. Ne taip, kaip kokie nors snobai (knygoje, beje, minimi) Schopenhaueris ar Nietzsche, kurie priverčia mus kartais nubėgti prie lentynos su žodynais. Negaliu pamiršti monologų  pointa – trumpų drūtų sakinukų, kuriuose slypi visa papasakotos istorijos esencija. Štai pavyzdžiai, negaliu susilaikyti:

„Dažniausiai juk įvyksta priešingai, nei tikimės“
„Prezidentas – geriausia visų laikų, pradedant akmens amžiumi, marionetė“
„Patikimumas – didžiausias politiko koziris“
„Naivumas pražudys pasaulį“ (nepamiršiu šių žodžių – knygoje jie minimi kokius dešimt kartų)

Sutikit, tokių aforizmų negirdėjome nuo ankstyvosios antikinės minties laikų. O gal nuo vakar, kai svaičiojome su kaimyne, išnešančia šiukšles.

Patikėkite, verta perskaityti šią knygą. Gėda nežinoti nieko apie mūsų krašto jaunąją kartą ir jos kūrybą. Knygą galima panaudoti kaip puikų scenarijų kokiam nors kinematografiniam kūriniui. Mūsų žiūrovas, užuot įsistebeilijęs į Juanus ir Pedrus, galėtų pažiūrėti ką nors ambicingesnio. Ir dar lietuviško. Vėlgi, perskaitę pamatysite, ką reiškia sąvoka „leidyklos priešmirtinė agonija“. Beje, knyga puikiai atlieka miego katalizatoriaus funkciją, tinka vartoti iškart po, atleiskit, defekacijos proceso.

Netikite? Gal „Šnabždesys“ įtikins.

P.S. Pone Normanai,  Jūsų knyga paliko man didelį įspūdį. Tik neminėsiu, gerą ar blogą. Tik žinau, jog galit geriau, ir tikiuosi, jog ateities Lietuvos literatūrinė padangė priklausys Jums. Tik kitą kartą nešnabždėkit, nes neišgirsiu.